Šiai istorijai įtakos turėjo du faktoriai. Vienas, kad gimtadienio proga tėvas labai norėjo man padovanoti 100 EUR, o aš nelabai norėjau juos priimti, nes tai per didelės išlaidos pensininkui. Kitas – kad „Instagrame“ mano akį patraukė „Bobobark“ kurpinės-rankinės projektas, vystomas per „Kickstarter“ platformą.

Nemeluosiu, kad man padarė įspūdį pats produktas, kuris dar labiau sustiprėjo, pasižiūrėjus pristatymo filmuką.  „Bobobark“ sukūrusią kompaniją „La Flore“ įkūrė jauna prancūzų dizainerė  Natacha ir jos tėvas Elie, 30 m. mados industrijoje pradirbęs galanterininkas.

Tame kontekste prisiminiau ir jaunojo lietuvių dizainerio – Igno Survilos, sukūrusio paspirktukų brando „Citybirds“, sėkmę „Kickstarter“ platformoje.

„La Flore“ produkto vystymui siekė surinkti 15 tūkst. USD. Pagal platformos taisykles, nesirinkus reikiamo biudžeto, investicija yra grąžinama.

Taigi negalėjau nesusižavėti šiuo vintažiškai atrodančiu, tačiau šiuolaikinius patogumo ir gamybos etiškumo standartus atitinkančiu daiktu (jam panaudotas vandeniui atsparus kamštmedžio pluoštas).

Mane iš tiesų veža daiktai, atitinkantys „Chanel“ dvasią – tobulą klasikos ir šiuolaikiškumo lydinį.  Taigi, jau mačiau, kaip „Bobobark“ įsipašys tarp palėpės ir beretės, bagetės ir juodo egzistencialisto golfo ar jūreiviškos palaidinės, dviračio su krepšeliu ir vyno, kurie yra stereotipiniai, tačiau dėl to ne mažiau simpatiški prancūziško gyvenimo atributai.

Žodžiu, prancūziškas sentimentas nugalėjo. Taigi su savo 200 EUR investicija (įskaitant iš tėvo priimtą finansinę dovaną) pataikiau į antrą pusę 45 dienų kampanijos, taigi pačiupinėti produktą galėjau tikėtis su antra partija, t.y. šių metų vasario mėnesį.

Kaip ir tikėjausi, projektas nusistatytą biudžetą surinko, bet nesitikėjau, kad viršys jį tiek kartų: 6,5 tūkst. rėmėjų suformavo beveik 1,4 mln. USD fondą. Su tokiu biudžetu neabejojau, kad projektas turi pavykti.

Ir turiu pasakyti, kad komunikacija su investuotojais buvo tobula – nuolat gaudavome žinutes apie projekto eigą, užsakymų įforminimas vyko sklandžiai, su pakankamu kiekiu priminimų dėl reikalingų duomenų ir pan. Beje, be dviejų kuprinės-rankinės spalvų – juodos ir žalios, dar buvo galima pasirinkti ir papildomus produktus – kosmetinę ir piniginę. Aš susilaikiau:

Kaip ir tikėjausi, žinios apie siunčiamą produktą atėjo paskutinę vasario savaitę, dar nesibaigus oficialiam terminui. Tiesa, siuntinį gavau jau kovo pirmą savaitę, realiai kovo 8-osios išvakarėse.

Ta proga prisiminiau ir senus, mamos perleistus batus, kuriuos ne itin dažnai nešiojau – prie „Bobobark“ jie puikiai tinka. Maloniai nuteikė ir video paaiškinimas, kaip keisti diržus, transformuojant kuprinę į rankinę ir atvirkščiai.

Ech, ta moteriška silpnybė gražiems daiktams. Tikrai labai džiaugiausi, kad ji spėjo pasiekti mane iki karantino ir kad, atšilus orams, spėjau ja pasinaudoti važinėdama dviračiu.

Prancūzai dabar sėdi panašaus griežtumo karantine kaip italai. Todėl Natacha rašė, kad jai pavydu mano galimybės pasivažinėti dviračiu po miestą. Aš jai atsakiau, kad, tikėtina, jog irgi naudojuosi paskutinėmis galimybėmis – ir pas mus gali ne už ilgo sugriežtinti apribojimus. Tad laikykimės, nes visa ta tarnauja geresniam pasauliui – net jei iš dabartinio taško gal taip ir neatrodo.

Taigi šįkart pasidaviau globalaus pasaulio siūlomai galimybei prisidėti prie puikaus prekių ženklo plėtros, bet jaučiu daugiau atsakomybės ir prieš lietuviško dizaino boutiq‘us, kurių keletą esu pakalbinusi čia. Ir tai, kad įsigijau „Bobobark“ nereiškia, kad mažiau myliu savo „Džy šmukių“ kuprinę, pasiūta pagal individualų užsakymą ir per 3 metus beveik nenusidėvėjusia.