Esu girdėjusi skeptiškų moterų pasisakymų apie „palaimintą būklę“, ir tas skepsis man atrodo susijęs su sakralumo pojūčio praradimu, taigi į Ramintos Lapinskaitės antrosios knygos pavadinimą „Palaimintos moterys“ pasižiūrėjau itin palankiai.

Nors šio aspekto autorė knygoje stipriai neišplėtoja, man jis atrodo svarbus.  Nes matau skirtumą tarp pojūčio būnant paprasta, tiesiog moterimi ir buvimo palaiminta. Ir tai man susiję su suvokimu, kad moterystė – tai dovana, dėl kurios gali jausti palaimą. Kažkas paantrintų, kad moterys per daug skriaustos, kad taip jaustųsi, bet aš tikiu, kad palaimingo santykio su savimi ir pasauliu ieškojimas, nepaisant traumų, kurias patyrėme, yra pasirinkimas.

Ir šiuos klausimus R.Lapinskaitė knygoje užgriebia, akcentuodama, jog „Gimti moterimi, vadinasi, vaidinti vaidmenį gerokai didesnėje už mus istorijoje. Šiandien visuotiniu lygmeniu vyksta svarbios, giluminės ir labai reikalingos permainos, susijusios su moteriškojo ir vyriškojo prado santykiu. (…) Vis daugiau moterų jaučia vidinį poreikį kurti santykius su kitais žmonėmis širdimi“. Analogišką galimybę turi ir vyrai, tačiau vis dėlto nereiktų pradėti iš jų to reikalauti.

Nors ir kaip nemadinga šiais laikais kalbėti apie vyrų ir moterų skirtumus  – kai kam atrodo, kad dar per mažai padirbėta su panašumų demostravimu – džiugina subtilus ir subalansuotas autorės požiūris: jei savo vertę, kaip moterys, pastatėme ne ant tų pamatų, mus ima persekioti stokos jausmas. Man tai skamba kaip sintezė, randanti vidurio kelią tarp patriarchalinių tezių ar nebrandaus feminizmo antitezių.

Per arbatos ir pokalbių klubo susitikimą esame diskutavę apie moteriškąją galią, ir tąkart pati akcentavau, kad moterys, neigdamos savo kūniškus ar seksualinius aspektus vien tam, kad iškeltų intelektinius ar organizacinius, praranda pusę savo galios. Iš tiesų, vietoj minkštosios galios pasirinkę kietąją, darėme įvairiausių klaidų, iš kurių dar ne visos pasimokėme.

Taigi autorė ne kartą knygoje primena apie švelnumą, kuris visiškai neprieštarauja moteriškai galiai, o kaip tik ją sustiptina. Atradimas save per meilę, švelnumas, nuoširdumas ir tikrumas yra pagrindinės mūsų užduotys brandos kelyje – akcentuojama knygoje. Ir tai ypač svarbu pokyčiu metu.

Kalbant apie dabartinį priverstinių pokyčių laikotarpį, kai patiriame aukšto laipsnio neapibrėžtumą, knygą būtų galima pradėti skaityti nuo skyriaus „Naujoje žemėje“.

Nors internetas yra pilnas paviršutiniškų patarimų, „kaip…“, siekiant tvarių pokyčių, reikėtų pradėti ne nuo klausimo „kodėl…“. R.Lapinskaitė taikliai parinko Benediktinų vienuolio A.Gruno citatą: „Baimė nėra bloga. Dažnai ji tik parodo, kad iš esmės neteisingai suvoki savo gyvenimą“. Pasak jos, „neapibrėžtas gyvenimas taip pat yra gyvenimas“, todėl pirmiausia reikalingas susitaikymas, išvaduojantis nuo priekaištų gyvenimui ir sau – „baigusios kovoti su savimi, tampame taikesnės ir su kitais“.

Tačiau šioje knygoje man užkliuvo liepiamosios nuosakos rekomendacijos „Mylėk save. Mylėk kelią, kuriuo eini. Mylėk savo svajones. Joms virstant tikrove, mylėk savo baimes – jos natūrali pokyčio dalis“ ir pan. Dauguma supranta, kad toks yra tikslas, tačiau lengva pasakyti, sunku padaryti.

Galbūt daugiau atsakymų rastųsi šiai temai skirtoje pirmoje autorės knygoje „Meilė sau, arba kuo atrakinamos moters savivertės durys“ (prisipažįstu, kad neskaičiau). Vis dėlto jaučiasi, kad apie meilę sau ugdytoja kalba ne teoriškai, o pati praėjusi ne patį lengviausią kelią.

Žiūrėdama iš savo galėčiau prisikabinti ir prie kai kurių kitų knygos teiginių. Pavyzdžiui, kaip autorei nepriimtinas žodis „disciplina“, kuriam ji randa alternatyvą „ritualai“, taip man nepriimtinas svajonių vertimas tikslais, planais ir veiksmais. Mano supratimu, svajonių pildymosi mechanizmas yra kur kas subtilesnis – čia daugiau veikia pajauta, vizualizacija, energijos kiekis, vibracija. Tai labiau moteriška srautinė būsena, o ne vyriškas tikslų-planų-veiksmų, t.y. savidisciplinos, metodas.

Dėl tų pačių pasaulėžiūros priežasčių nesutinku ir su pasakymu „visas pasaulis – išorinis – egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų“ – tiesiog esu įsitikinusi, kad esame čia tam, kad kurtume aukštesnio dažnio realybę ir turime tam galią. Taip, išorinis pasaulis kietas ir lėtas, bet jis yra tik išvirkštinė pusė  vidinio pasaulio, kurio pasidalinimas į individualias dalis tėra tik iliuzija.

Taigi tokios citatos kaip „Aš nenoriu švaistyti savęs, noriu investuoti (Helena Keller)“, akcentuojančios gan egocentrišką orientaciją į naudą, mano manymu, ne itin prisideda prie harmoningo ir tvaraus santykio su savimi bei aplinka, juolab, kad žmogus vis dėlto yra pakankamai trumparegis ir naudą dažniau sieja su neaiškios kilmės norais, o ne su realiais poreikiais. Bet čia, sudėtinė tema, kuria galima atskirai diskutuoti.

Kaip ir tai, ar mums skirta „pėdinti vienoms su sielą deginančiais klausimais, sunkumais, iššūkiais“ ar ne. Puikiai suprantu teigiamą moterų bendrystės poveikį, bet lygiai taip pat matau prasmę ir  skausmingoje, bet įgalinančioje akistatą su savimi ir Dievu, kuomet nustoji kliautis atrama išorėje.

Ir dėl to knygoje man imponavo skyriai apie vienatvę ir tylą, kartu primenant ir dugno pasiekimo prasmę – „anksčiau ar vėliau atradome, kad būtent dugne glūdi sielos gyvybę palaikanti žemė“.

Žodžiu, apibendrinus – knyga labai moteriška, tekanti, savo asmeniškumu primenanti laišką, o pasikartojimais – užkalbėjimą. Nesu tokio stiliaus gerbėja, be to, dauguma įžvalgų ne naujos, taigi, manau, kad knyga labiausiai pasitarnautų pradedančioms autentiško moteriškumo paieškas ir labiau linkusioms į informacinį veganizmąJ

O pabaigai negaliu nepaminėti, šią savaitę užmatyto įrašo FB, ką reiškia mylėti pabudusią moterį. Taigi būkit palaimintos!