offtothecinema

Povilą pažįstu – bent jau iš pasakojimų, juokų ir nutikimų – daugiau nei dvidešimt metų. Lygiai tiek, kiek ir mano mama. Senas mamos bičiulis mus su sese, dar vaikus, įtikinėjo, kad žvejojant slieką reikia laikyti už apatinės lūpos – kad geriau kibtų. Jis pilnas ir tikrų istorijų – kaip ir jo namai.

“Ką čia tau dar ištraukus? Užas kažkoks, neberandu…nu nuo šito tai tu mirsi!” – komentavo, rodydamas man nuotraukas, dokumentus, savo bobutės buities prietaisus ir caro laikų rusiškus daiktus.

Ant sienų kabo tėvo ir senelio tapyti paveikslai, jų pačių ir Povilo mamos – poetės Viktorijos Kumpikevičiūtės – portretai, dviejų garsių giminių (iš tėvo linijos – menininkai, iš motinos – bajorai) nuotraukos, žvejybos trofėjai, mediniai dievukai (gaminti taip pat tėvo ir senelio)… Senas, ranka prisukamas, gramofonas groja fokstrotą, Povilas trypčioja į taktą, o aš galvoju, kad laiku užsukau.

Povilas Kalpokas – tapytojų Petro Kalpoko anūkas ir Rimto Kalpoko sūnus. “Tėvams išsiskyrus, gyvenom Žaliakalny, Šakių gatvėj, po to – Kęstučio, Putvinskio. Mama dirbo “Drobėj” – “Drobė” statėsi čia kooperatinį namą. Mama pardavė gryčią Mažeikiuose – (tas rupūžė čia atėjo – vyt reikia“, – pats save pertaukia pamatęs į lesyklą balkone atskridusį nepageidaujamą paukštį) – „tai va šitą butą nusipirkom“.

Iš sudilusios didelės odinės piniginės ištraukiu krūvą senų nuotraukų: tėvai, seneliai, Vytauto Landsbergio tėvo ranka rašytas sveikinimas Povilo seneliui, mama; mama su Antanu Vaičiulaičiu prie Nemuno, mama su tuo pačiu Antanu irstosi valtimi. V.Kumpikevičiūtė – nepaprastai graži moteris, kaip manoma, įkvėpusi Vaičiulaitį parašyti “Valentiną”. “Šitas, va, iš Amerikės ir grįždavo pas ją”, – komentuoja Povilas.

Ir garsių Lietuvos bajorų šeimos nuotrauka toje piniginėje, ir…” Žalgirio”? – “Ai šitą tai reikia atskirai padėt, va čia į sekciją, aš gi toks fanas krepšinio, ypač nuo sofos sportuojasi gerai… Aš turiu Sabo ir plakatų nemažai”. Toliau žiūrim nuotraukas: “Va mano stažas žvejybos – prašau, jofana, gamtoj, kiek man čia tų metų…kokie aštuoni.. O čia su tokiu žveju, Nikodemu Žebeliu, kur išplaukiojo žvejybiniu laivu visą pasaulį”.

Iš stalčių, nuo sienų, iš dėžučių, atidarius grojantį portsigarą, sulankstomą rašalinę, atvertus knygą – butas pilnas asmenybių.

This image has an empty alt attribute; its file name is IMG_7920-1024x683.jpg