Pagirti tarp lūzerių

Pats blogiausias būdas įvertinti filmą, mano galva, yra pasakyti „kaip lietuviškam, tai neblogai“.  Amžina išlyga, ypač netaikytina režisieriui, dar prieš „Nuostabiuosius lūzerius“ pelniusiam itin svarių apdovanojimų. Kita vertus, dar blogiau daryti išlygą kitoje pusėje – kompleksuoti prieš profesionalų (įvairių konkursų žiuri) nuomonę ir gėdintis įvardinti, kad karalius nuogas.

Man visiškai nesvarbu, kiek daug žadantis yra filmo pijaras, ir aš tikrai prieš eidama į kiną nedarau namų darbų – neskaitau viską paaiškinančių straipsnių ir interviu. Manau, kad dokumentika yra žanras, kuris turi kalbėti pats už save.

Nors eidama į Arūno Matelio filmą žinojau daugiau negu įprastai – kokia tema, kas dviratininkams patiko, ko trūko ir netgi turėjau konkretų lūkestį – man knietėjo (buvo ne tiek smalsu, kiek aktualu) suvokti tą vyriškų ambicijų ir valios fenomeną, pastatytą ant ribinio kentėjimo.

Aš netgi buvau tikra, kad į mano kausimą bus atsakyta – juk filme pasirinkta fokusuotis į labai specifinę ir siaurą grupę sportininkų, kurie siekia ne asmeninės pergalės, o aukojasi dėl komandos lyderių, nepaisydami  didelės rizikos ir kraštutinių nuostolių.  Ir ši prizmė, kuri individualias vertybes sulydo į vieną komandinį (t.y. bendruomeninį) šviesos spindulį yra ideali sąlyga tyrinėti žmogaus motyvacijos paradoksus.

Aš suprantu, kad tokio lygio varžybose filmuoti labai sunku, daug laiko dokumentuojamas monotoniškas mynimas ir reikia sėkmės būti laiku ir vietoje, kai nutinka įvykis, vertas fokuso. Ir šios medžiagos Matelio filme kaip sykis pakanka, kad susidarytum įspūdį, kiek fizinės ir psichinės ištvermės reikalaujantis ir traumiškas yra šis sportas bei kokios gali būti pasekmės sveikatai.

Deja, net dviračių sporto mėgėjams, nekalbant apie stebėtojus, lieka per daug neaiškių vietų: pavyzdžiui, dėl gregorių (aptarnaujančių lyderius sportininkų) panaudojimo strategijos, rotacijos,  kaip jiems pavyksta kartais laimėti etapus, kokiomis instrukcijomis vadovaujasi paramedikai ir pan.

Lygiai tas pats su herojų interviu – jie kaip ir pateikė savo atsakymus, kodėl tuo užsiima, tačiau, panašu, nesulaukė pagilinančių klausimų. Aš nenoriu vadovautis stereotipu, kad anksti į sporto balą įkritusiųjų intelekto vystymasis yra labai ribotas. Galbūt yra ir tokių, tačiau vienas iš herojų turėjo išties didelį įdomumo potencialą.

Taigi, nori nenori, peršasi mintis, kad su herojais praleista po kokias 3 valandas, ir nebuvo pakankamai suartėta, kad atsivertų gilesni sluoksniai. Tarkim, kad prie lyderių, kurie pasakytų, kaip žiūri į šią sporto darbo liaudį, filmavimo grupės niekas neprileido. O kaip gregorių asmeninis gyvenimas? Ar tokio nėra? Taip, prašmėžavo vieno herojaus  sužadėtinė, antrasis turėjo žiedą ant piršto, kito matėme tėvus – akivaizdu, kad jei jokia moteris jo neslaugo, tai gal toks gyvenimo būdas buvimą poroje padaro itin sunkiu ar praktiškai neįmanomu? O gal jiems to net nereikia?

Aš nežinau, kodėl pasitenkinta visišku paviršiumi  – ar tai pinigų, laiko, supratimo, smalsumo stoka? Aišku, režisierius gali sakyti, kad neturėjo tikslo pilnai atskleisti sistemos mechanizmą ar kapstytis po herojų psichologiją, juolab kontekstą. Tačiau koks tada buvo tikslas? Padaryti meną? Deja, šis filmas tik sustiprina įspūdį, kad pernelyg jau dažnai nedadelą arba impotenciją bandoma prastumti kaip meną.

Taigi tenka konstatuoti, kad reiškinys aktualizuotas, su menine puse viskas gal ir gerai (nors klausimas, ar vaizdo ir garso pasikartojimai yra režisūrine idėja ar resursų stoka pagrįstas sprendimas). Lygiai taip pat nesupratau dėl pabaigos – kai filmas nutrūksta taip netikėtai, tas neišbaigtumo įspūdis dar labiau sustiprėja – tarsi būtum gavęs užduotį savarankiškam darbui.

Taigi nors esu linkusi dalykuose ieškoti daugiau vertės, nei jos juose įdėta, bet šiuo atveju jausmas labai konkretus – nusivylimas. Mano galva, jei dokumentika iškelia daugiau klausimų, nei jų atsako, tai gera aš tikrai jos nepavadinčiau, kad ir kokie išgirti tie „Lūzeriai“ būtų.

Vis dėlto, reikia pripažinti, kad režisieriaus pasirinkta paantraštė “Kita planeta” yra išrišimas, paaiškinantis jo santykį su tema. Jei herojai vertinami kaip egocentriškiems žemiečiams nesuprantamos civilizacijos (vertybių) atstovai, režisierius savo  kūriniu pripažįsta, kad “ateiviai ” nepastebimi gyvena tarp mūsų ir juos nuo statistinio vidurkio skiria šviesmečiai.

Tačiau tokiu atveju jo pozicija primena barbaro pasaulėvaizdį, stokojantį suvokimo, kad nepaisant svetimos “planetos nepasiekiamumo”, t.y. atstumo (kuris iš esmės  reiškia savybių skirtingumą), suvokimo blyksnis (neveltui kūryboje vadinamas “nušvitimu”) gali įvykti bet kam ir bet kada. Tačiau, tam būtina viena sąlyga. Kaip vakar “Knygų mugėje” sakė rašytoja Giedra Radvilavičiūtė, kurėjai būna nuo dievo arba nuo proto.

Mano įsitikinimu, tuos, kurie nuo proto ir “nesilaiko dievo plano”,  kaip taisyklė, varžo daugybė apribojimų – finansų, laiko, energijos, nepalankių aplinkybių (8 metai vargo tai tik patvirtina). Todėl jie ir linkę sustoti ties riboženkliu “ai, tiek to/bus gerai”. Deja, netoli tos vietos yra ir kūrybinių idėjų sąvartynas bei kūrinių kapinės.