Kažin, ar Senekai būtų patikusi „Senekos diena“.  O aš net nesuprantu, ar šį filmą reikėtų vadinti nekomerciniu, ar komerciniu lietuvišku kinu.

Atrodo, kad visais kūriniais šiandien siekiama uždirbti pinigų, bet juk save gerbiantis menininkas paraleliai nenori pataikauti auditorijos poreikiams ir lūkesčiams, todėl į juos ir nesiorientuoja.

Aš nesupratau, kas yra „Senekos diena“ – ar režisieriaus noras išlieti tai, kas ant dūšios, ar idėja pasiūlyti auditorijai savo versiją apie tai, kaip gyventi su tuo, kas kelia įtampą.

Jei šitie du dalykai persidengia, ir dar pasitelkiama paveiki meninė kalba, gimsta kažkas, pretenduojantis į šedevrą. Tuo tarpu po daugelio lietuviškų filmų lieka tuštuma, su pakibusiu klausimu „so?“, kurį galėtum pridengti nebent išlygom apie lietuviško kino specifiką. Nes į mūsiškius nesinori žiūrėti perdėm kritiškai – priešingai, norsi pateisinti, kad kažkas lyg ir neblogai. Ir iš tiesų „Senekos dienoj“ su menine kalba yra neblogai. Ypač gerai yra su “Šiaurės krypies” neįrašytų dainų soundracku.

Bet kai pagalvoji objektyviai, apibendrinus kitką, yra blogai. Jeigu net dokumentinis filmas (turiu galvoj „Meistrą ir Tatjaną“) sukuria didesnę jausminę įtampą, nei meninis, kuriame režisierius gali manipuliuoti be jokių apribojimų, tai kаme išvis jo vertė?

Priežastys, kodėl nesiseka užkabinti, mano galva, slypi jau paties režisieriaus užmačioje. Filmo laikotarpis autobiografiškas ir tai reiškia, kad reikia atsitraukti ir pažiūrėti iš šono, akimis žmogaus, kuris to laikmečio nematė savo akimis.

Šiandieninis hipsteris galėtų pagalvoti, kad filme visi labai stiliovi, tik niuansas tame, jog ta apranga nebuvo jokia saviraiška, nes nebuvo iš ko rinktis.

Ar pagal vartotojiškus papročius užaugintas žmogus šiandien supras, kodėl  herojus neima moters, kurios nori ir kuri nori jo? Kodėl apie ją pusę gyvenimo galvoja, bet net nebando atkurti ryšių? Ar jam išvis suprantamas tas garbės kodeksas? Ar jis sietinas su sovietmečiu? Ar su ekonomiškai ir psichologiškai sunkiais atgimimo laikais? Ar būdingas visiems idealistams, nepriklausomai nuo amžiaus ir šalies?  Ir ką visoj šitoj istorijoj keičia politinės aktualijos? Juk paaugliai visada ras į ką nukreipti savo maištą.

Aš filme rodomą laikotarpį mačiau būdama jau pakankamai sąmoningo amžiaus ir atsakymo į šiuos klausimus iš filmo negavau. IQ skelbtame interviu K.Vildžiūnas (manau, turėdamas galvoje naujausią savo filmą) sako, kad jam įdomesnės tos (istorijos), kurioms tenka dėti visas savo pastangas, nes jos neaiškios, netgi (…) nepapasakojamos. Viskas taip ir yra – vieni daugtaškiai ir neaiškumas. Kaip ir su vaizduojamojo meno kūriniu be pavadinimo. Kai menininkas nežino, ką nori pasakyti, tai ateina menotyrininkas ir sugalvoja.

Mano galva, tas postmodernus neapibrėžtumas, dirbtinai sukuriantis erdvę skirtingoms žiūrovų versijoms, jau įgriso iki gyvo kaulo. Tai vakarykštė diena. Jei neturi ką pasakyti, pats savyje nesusigaudai, patylėk. Galvojimas garsiai yra elementari tarša, kurios šiuolaikiniame pasaulyje ir taip apstu.

Tame pačiame interviu K.Vildžiūnas sako, kad „Senekos diena“ kalba apie tai, kodėl atsiduriame aklavietėje: mano karta pasakoja apie praeitį, kaip atskaitos tašką.“

Ar tikrai jo karta tuo požiūriu ypatinga? Juk visų kartų atskaitos taškas yra praeitis. Nes visi anuomet buvome jauni ir to dabar to ilgimės. Kokioj, atsiprašant, aklavietėje? Herojus turi viską, apie ką galvojome nepriklausomybės laikais: sutvarkytą buitį, intelektualiai ir socialiai lygiavertę žmoną, besirūpinančią savo išvaizda, pomėgius, saviraiškos laisvę. Na ir kas, kad vaikas kažką prisidirba, o žmona surengia vieną kitą provokaciją? Ar, suprask, jį kaip tik pjauna tokio banalaus gyvenimo rutina, tarsi su paauglystės meile gyvenimas būtų kitoks?

O gal herojus pats aplenkė režisieriaus mintis? Kai telefonu skaito pasaką vaikui prieš miegą, jis yra čia ir dabar. Bet intymus tokių blyksnių grožis slypi paprastume, kurį perkėlus į didįjį ekraną jis tampa dar viena banalybe.

Nereikia kapstytis iki Senekos. Gyvas klasikas A.Šliogeris „Kasdienybės metafizikoje“ aiškiai įvardijo, kad kalba naikina tai, ką apibūdina, o kūryba yra ne ką mažesnis nihilizmas, nei vartojimas: „Dabar aš tai sakau jau subrendusia savo kalba: bet kokia kūryba yra naikinimas. Mes visada ir už viską privalome mokėti – tokia yra paprasta, bet rūsti šio pasaulio simbolinė taisyklė.