Idee fixe dėl keramikos neturėjau – jos autorystė priklauso Belkai, o aš tik pasirašiau. Neturėjau ir minčių ką norėčiau nulipdyt – norėjosi tiesiog pačiupinėti procesą. Taigi nukeliavome pas Simoną Kaunaitę, kuri yra sukūrusi puodelius “Crooked Nose” bei n kitų autorinių darbų.
Kaip ir kiti lietuviški dizainiški craftai, keramika išgyvena pakilimą – „Owls in Bowls“ indai ne tik high-endiniuose lietuviškuose („Pirmas Dublis“, „Stebuklai“, „Sofa de Pancho“, „Gaspar‘s“ …), bet ir užsienio restoranuose. NUC‘o dalykai matyti „Sweet Roote“, Julijos Janus – „Rise“.
Taigi nori nenori imi svarstyti, ar geriau namuose turėti mass production „iitala“, ar kažkokius handmade dalykus. Bet kad turėti, reikia kažką išmokt padaryti.
Kažkaip galvojome, kad pamokoj bus daugiau žmonių, bet studija nedidelė, taigi esame tik dviese. Gauname po prijuostę ir gumulą porceliano – galima žiesti iš akmens masės, bet tam reikia įgūdžių, taigi mes lipdysime rankomis.
Teorinio įvado nėra, minkome, o Simona rodo formas, kaip galima daryti – imam kokį bliūdelį ar lėkštę ir savo „tešlą“ klojama iš viršaus arba į vidų (su popieriaus „tarpine“). Popieriaus suglamžymai, beje, formuoja įdomią faktūrą.
Per pirmą pamoką spėjame nusilipdyti po du daiktus, kuriuos reikės džiovinti iki kito karto. Viskas atrodo netobula, nusėta pirštų duobelėmis ir visiškai nepanašu į tuos dizaino kūrinius, kuriuos matom restoranuose. Bet procesas malonus, minkymas, kaip ir bet kokie kiti rankdarbiai, yra savotiška meditacija.
Taip pat turime apgalvoti dekorą – ant išdžiūvusio porceliano galima papaišyti pieštuku arba piešinį įrėžti užpildant tam tikra spalva, arba tiesiog ją užtepti teptuku.
Ir čia prasideda galvosūkis – ką čia nupiešt, kad būtų įdomu, bet ne triukšminga. Nes, mano galva, lėkštė turi „tylėti“ – joje „kalba“ maistas. Imu skečinimo sąsiuvinį ir pradedu paišalioti laisvų asociacijų metodu – nuo uodų iki dėžučių su spyruokliniu mechanizmu. Be to, man norisi viska užbrandint – akivaizdžiai profesinė ligaJ
Antram užsiėmime šlifuojame paviršius – čia rimtas iššūkis perfekcionistui, nes ne kiekvienas judesys priartina prie idealo – būna, kad išprovokuoja eilę būtinų pataisymų. Mano kantrybė tokiems dalykams yra ribota ir aš linkus pasakyti „ai, bus gerai“. Dažnai man tiesiog nekantru pamatyti galutinį rezultatą. Padarome dar po vieną daiktą džiovinimui.
Trečioj pamokoj tobuliname padarytų indų paviršius ir paišome dekorą, ketvirtoj baiginėjame paskutinius indus ir glazūruojame. Po savaitės jau galime atsiimti išdegtus kūrinius. Juokinga, bet nuo degimo jie dar pakreivėjo. Gal kažkam tai pasirodytų kaip trūkumas, bet šiais individualumo laikais unikalumas yra didžiulė vertybė – „vienintelis ir nepakartojamas“, xaxa.
Taigi aš patenkinta: savo kūrinius užbrandinau dalelių fizikos pavadinimais – kvarkai ir leptonai, pasirodo, irgi turi „skonį“.
Leave a Reply