Aplinkybių, kuriomis man asmeniškai susiejo interjero ir psichologijos sąvokos, nepavadinčiau niekaip kitaip, nei sinchroniškumu. Šį įspūdį dar labiau sustiprino mano noras patyrinėti archetipus ir po to pasipylę „sutapimai“: kai tik pradėjau konkrečiau ir giliau domėtis Jungu (kuris ir įvedė „sinchroniškumo“ sąvoką į psichologinę plotmę), į mano eterį iššoko dviejų lietuvių jungistinės krypties psichoterapeučių parašyta knyga „Namų psichologija“.

Kai prieš porą mėnesių googlinau angliškai apie namų terapiją – nieko rimtesnio neradau, ir galiausiai teko nustebti, jog iki šiol nebuvau užfiksavusi Egidijos Šeputytės-Vaitulevičienės ir Irmos Skruibienės knygos, kuri iš karto pasirodė itin taikli strėlė į mano susidomėjimo taikinį. Dar labiau nustebau, kai FB aptikau su šia knyga susijusį renginį – nes pati knyga yra išleista prieš metus ir aš kažkaip tą įvykį praleidau.

Kuomet rengiau įrašą apie savo namų kūrimą, aptikau daugybę simbolinių savo pasirinkimų prasmių. Jutau, kad galiu pasakoti apie tai ilgai ir….galbūt nenuobodžiai. Be to, pradėjau jausti, kad kai kažkam patarinėju interjero klausimais, man aiškiai sukyla energija. Ir tai nebuvo pavieniai epizodai – greičiau tendencija.

Supratau, kad ši į išorinę reprezentaciją orientuota sritis kelia rimtą konkurenciją mano susidėjimui vidinio pasaulio reikalais, todėl pradėjau ieškoti sąsajų tarp jų. Galimybė apjungti tas veiklas savo gyvenime man atrodė tarsi dviračio išradimas, tačiau ekspromtu pasidariusi koliažą – kas šiandieniniame gyvenime mane veža – pamačiau, kad viskas ne tik susijungia į vieną – bet dar gi į rato – formą.

Taigi, kai į mano eterį įkrito „Namų psichologija“, supratau, jog kažkas jau atrado tai, ką pati bandžiau išrasti. Knygą pradėjau skaityti su dideliu alkiu. Lygiagrečiai skaičiau D.Klaschedo „Vidinį traumos pasaulį“, kuriame daug dėmesio skiriama Jungo teorijoms, ir .Jungo „Raudonąją knygą“.

Negalėčiau pasakyti, kad knygoje buvo kažkas esmingai naujo ar netikėto, tačiau autorių užmojis per Jungo teorijos prizmę išanalizuoti psichologinių aspektų raišką fizinėje aplinkoje buvo sklandžiai realizuotas. Nors itin sistemiško metodiškumo joje nėra, tačiau skaitytojui užduodamos savirefleksijos gairės.

Iš tiesų knygoje yra geras balansas tarp teorinių įžvalgų, konkrečių interjero objektų simbolinių prasmių, kolektyvinių tautos ir asmeninių autorių patirčių aptarimo. Net jei dauguma aspektų psichologiškai išprususiam skaitytojui yra žinomi, knyga vis tiek skatina tyrinėti savo asmeninį atvejį. Ir tas procesas neabejotinai turtingas naujų atradimų, kurie greičiausiai niekada nesibaigia, kaip, pasak autorių, neturėtų nutrūkti ir namų kūrimas.

Knyga iš esmės patvirtino mano supratimą, kad išoriniuose elementuose, jei galime juos laisvai rinktis, užkoduojame svarbias asmenines prasmes, susiejame praeitį ir ateitį, idealą ir šešėlį.

Vidinis sustingimas, chaosas ar darna neabejotinai turi išraišką ir namuose, kuriuos galima traktuoti kaip mūsų pačių tęsinį, tarpinę erdvę, savasties buveinę. Savęs pažinimas – irracionalių vaizdinių ar pasirinkimų įsisąmoninimas, ženklų stebėjimas ir nusiteikimas spotaniškai jais sekti – neabejotinai veikia terapiškai. Todėl pokyčius galima pradėti ne nuo tik nuo galvos ar nuo kūno, o ir nuo namų.

Kai pavyksta savo vidų išreikšti per išorę, pajuntame koherentiškumą – tarp šių, viena kitą palaikančių struktūrų kyla rezonansas, stiprėja gyvybinė energija.

Įdomu buvo iš knygos sužinoti kaip pats Jungas įvietino savo savastį Bolingene: „Bolingene aš jaučiuosi gyvenąs patį tikriausią savo gyvenimą, kur viskas atitinka mano esmę (…) Šie paprasti dalykai suteikia žmogui paprastumo, nes juk taip sunku būti paprastam! (…) Čia sumažėja kūrybos kančios, čia kūrybiškumas susijungia su žaismingumu“.

Taigi turiu prisipažinti, jog pati jaučiu įkvėpimą dalintis #vidiniointerjero istorijomis, juolab, kad gyvenimas man suteikė galimybę patyrinėti poliariškumus: nuo saugumo, kuris kyla ne iš nekilnojamojo turto nuosavybės, o priešingai – iš mobilumo, kai gyvenimą gali sutalpinti į kuprinę; iki katarsio, transformuojant svetimus namus į savus, derinant asmeninį skonį ir poreikius su pagarba tų namų biografijai.

Gal kažkam ir keistas dalykas, bet visuose nuomojamuose butuose, kuriuose teko gyventi, jaučiausi visiškai kaip savo namuose – nežinau, ar tai dėl gebėjimo pajausti patalpų energetiką, ar dėl gebėjimo jas pilnai užpildyti savąja, ar dėl abiejų derinio. Galvojant apie namus man kyla tiek jausmų ir įžvalgų, kad nusprendžiau jomis dalintis asmeniniuose profiliuose Instagram ir FB.