Mano atmintis gali mane apgaudinėti, tačiau, man rodos, būtent paauglystėje perskaičiusi kažkurį iš S.Kubelkos meilės romanų, užsikrėčiau aistra. Sakykim taip – nekilnojamam turtui.  Tiesiog pamačiusi kokį butą – juo jis keistesnis, tuo geriau – imdavau svajoti, kaip būtų galima jį įrengti.

Taigi ir savo butą radau tada, kuomet nieko nesiruošiau pirkti. Tiesiog man būdavo smalsu panaršyti „aruodo“ skelbimuose ir apžiūrėti įdomesnius variantus. Taigi ir mano palėpė anaiptol nebuvo planuota, taip sakant – aistros vaisius.

Nuotraukose ji atrodė taip savotiškai, kad užsimaniau pamatyti, kaip atrodo gyvai.  Man rodos, buvo penktadienio popietė ir, kai paskambinau agentui, ant viryklės virė puodas  – pasirodė, kad gali man parodyti tuoj pat. Ir tai, kas tada atrodė kaip sutapimas, vėliau išsivyniojo į sinchroniškumo grandinę.

Nors interjeras ne mano skonio, tačiau butas – ir įdomus, ir jaukus. Taigi smalsumas iš karto pavirto į viziją – koks jausmas būtų čia gyventi. Ir tas jausmas buvo geras be išlygų, kurios iškildavo visuose butuose, kuriuose lankiausi iki tol. Dar įdomiau, kad jis buvo pažadėtas kitiems, tačiau savininkas pasitaikė principingas ir nusprendė, kad nori parduoti būtent man – apsispręsti reikėjo greitai.

Tačiau greitas apsisprendimas naujakurystės džiaugsmu virto negreitai. Remontą sugebėjau pradėti tik beveik po metų nuo įsigijimo, ir vietoj 4 mėnesių jis užtruko 8, nepaisant to, kad tikrai nebuvo radikalus.

Beveik visi, kas lankėsi šiame bute iki remonto, tikėjosi, kad viskas, kas prasilenkia su šiuolaikiniu skoniu, bus nulupta ir uždengta gipskartoniu – kaip visur. Aš tokio varianto net nesvarsčiau – ir iš pagarbos tam, kas nagingai buvusių savininkų iniciatyva padaryta, ir dėl finansų.

Dažniausias klausimas buvo, ar man netrukdys, kad praktiškai nieko nematyti per stoglangius – tik keletas medžių viršūnių ir tolėliau esančių namų viršutinių aukštų. Tačiau, šiais skaidrumo, t.y. gyvenimo su vitrininiais langais laikais, pamaniau, kad toks privatumas, kai gali po namus vaikščioti nors ir nuogas, yra absoliuti prabanga. Juolab, kad stoglangiai išsidėstę beveik pagal visą perimetrą, išskyrus įėjimo ir galinę sieną, taigi šviesos čia apstu.

Neretai mintyse pagiriu sumanų buvusį savininką, kuris pietinėje pusėje įrengė kondicionierių, o šiaurinės pusės langų nišose veidrodžius, kurie atspindi rytinę ir vakarinę šviesą. Taigi mikroklimatu tikrai negaliu skųstis. Kadangi stogas dengtas čerpėmis, o ne skarda, tai nėra ir įkyraus lietaus skardenimo, kas būdinga palėpėms – tik jaukus beldimas į stoglangius.

Kitas įdomus dalykas – savininkas paliko man daugumą baldų ir buitinės technikos – biški užėmė laiko visa tai išparceliuoti, bet tikrai ne į minusą. Gavosi taip, kad pasilikau tik du daiktus: supamąjį krėslą ir seną veidrodį, kuris prietaringiems kelia daugiausia įtarimų. Aš taip pat nesu skeptiška energetiniams niuansams, bet, man rodos, turiu čiujkę ir savo būdų sueiti į kontaktą su vieta ir visu tuo, kas ten buvo ar yra.

Man su remontu padėjęs žmogus sakė, kad buvo užsukusi jo pažįstama architektė, kuri tokius dalykus „nuskaito“, tai sakė, kad viskas gerai. Ir aš jaučiu, kad gerai ir su veidrodžiu, ir su butu, kuris mane priėmė. Kažkam galbūt tas pasakymas keistas, tačiau kiek esu gyvenusi nuomotuose būstuose, visuose jaučiausi kaip namuose.

Kalbant apie interjero stilių, man svarbu, kad jis nesipjautų su eksterjeru, kaip barokas ar provansas chruščiovkėje. Žinoma, didelio tikslumo, ypač turint galvoje sovietinį 6 dešimtmetį, kuomet statytas namas, laikytis neverta. Juolab, kad savo indėlį įnešė ir 9 dešimtmetis, kuomet buvo įrengta ši palėpė – jį taip pat laikau istorija.

Iš pradžių, kai tikėjausi, jog remontas vyks 3 mėn., užmetus vieną mėnesį rezervo, buvau drąsesnė. Patarta interjero dizainerės, svarsčiau palikti nedažytas lubas, o kai kuriuos elementus nudažyti juodai. Galvojau žiūrėti ir apsispręsti eigoje. Tačiau pamačiusi, kad procesas dėl bandymų užtruktų ilgiau, nei tempia mano kantrybė, atsisakiau drąsesnių spalvinių sprendimų.

Tam tikros detalės, kaip židinių dekoras, statramsčių apdaila buvo supaprastinta, tačiau svetainės ir miegamojo interjero beveik nekeičiau. Tiesiog pastarajame atsidaro gipskartonio siena, atskirianti garderobą ir buvo kiek atnaujintos grindys. Jose liko nemaži tarpai, per baltus skliautinių lubų dažus kai kur smelkiasi gelsva spalva ir yra kitokių trūkumų, tačiau mažiausiai norėjau, kad butas atrodytų kaip po euroremonto.

Daugiausia pokyčių patyrė vonia ir virtuvė. Beje, dėl josios, kaip ir dėl langų, mane klausinėjo – ar nebus per maža. Nes iš tiesų, naudingo ploto, kur gali praeiti 190 cm žmogus,  joje turbūt vos keli kvadratiniai metrai, tačiau visgi laikausi nuomonės, kad virtuvė yra vieta gaminti maistą ir trumpam pavalgymui, o normaliai žmonės valgo ir bendrauja valgomajame (tam tikslui netgi įgijau 6 asmenų vintažinį servizą:).

Kalbant apie patį interjero kūrimo procesą, man atrodo, kad svarbiausia nepadaryti klaidos: nesusipirkti visko naujo ir iš karto, vien dėl to, kad kiekvienas eigoje įsigytas daiktas, papildantis bendrą vaizdą, pratęsia malonumą. Taigi net dabar, po įsikėlimo praėjus daugiau nei pusantrų metų, negalėčiau pasakyti, kad procesas baigtas.

Ir, turint galvoje, kad nemažai daiktų šiuose namuose – skaitymo sofa, valgomojo ir rašomasis stalas, kėdės ir lentynos, drabužinės širma, yra iš seno biuro, tikėtina, kad tuomet, kai formaliai viskas bus baigta, prasidės bent jau dalinis ir palaipsninis šių daiktų keitimas.

Beje, vis dar pasitaiko žmonių, kuriems kyla klausimas apie televizorių, nors, tiesą sakant, dauguma mano pažįstamų jo neturi, o aš ir pati jo nesu mačiusi jau daugiau nei 10 metų. Taigi garbingiausioje namų vietoje, kuri teoriškai galėtų būti dedikuota televizoriui, kabo paveikslas ir , dargi, „nekilmingas“ – viso labo man patikusios autorės print‘as (kurio net atspaudu nepavadinčiauJ). Šiaip apie menų pirkimą esu rašiusi atskirai, taigi nesikartosiu. Tuo tarpu liko nepaminėta tik mano aistra etno, kuri, beje, buvo būdinga ir lietuviško modernizmo gerbėjams tarpukaryje.

Taigi skaitymo kampelyje kabo mano rišti smulkūs šiaudiniai sodeliai (gal kada nors prisiruošiu rimtesniam) ir N.Jurėnienės karpinys, sukurtas maždaug palėpės įrengimo metu. Taip pat šalia senojo veidrodžio įkurdinau giminės šlovės galeriją – išties ironizuoju, nes anokia tai galerija, tik kelios tėvų, senelių ir prosenelių nuotraukos, bet kažkodėl man pasirodė, kad taip turi būti. Taip pat prieškambaryje vietą rado ir mamos kryželiu siuvinėtas natiurmortas bei draugų dovanos – nuo reprodukcijų iki paprasčiausių atvirukų.

Taip gavosi, kad visos D. Kairevičiūtės moterys buvo įkurdintos miegamajame, kuris, kartu su virtuve, sudaro tokį buto backstage. Iš tiesų, pasitaiko dienų, kai iš to savo buduaro ir neišeinu. Kažkaip organiškai susiklostė, kad butas turi dvi dalis – privačią ir skirtą priimti svečius. Gal kažkam ir kyla klausimas, kam man vienai tokio dydžio butas, bet aš laikausi dviejų principų.

Viena vertus, nesu iš tų moterų, kurios pirkdamos butą, galvoja, kaip jame įsikurs potenciali šeima, nes, mano nuomone, tai – grynai vyro prerogatyva, ir geriau gyventi šiandiena, nes, sukant galvą apie rytojų, jis gali ir neateiti. Antra vertus, kuo vyresnė darausi, tuo labiau man atrodo, kad namai turi būti atviri svečiams – dar įsigydama šį butą, įsivaizdavau žiemos vakarus moteriškoje kompanijoje, prie stalo su arbata, pašnekesiais ar rankdarbiais.

Taigi apibendrinus, nėra šiuose namuose nieko itin brangaus, ir brangus ne pats jausmas, kad tai mano (nuosavybės prasme). Nors daug metų išpažinau, kad mano namai yra mano kūnas, ypatingas yra būtent jo ir erdvės rezonansas, išsiplėtimas, kai fizinė erdvė tarsi tampa tavo kūno tęsiniu.

Aš nežinau, ką tai reiškia, tik praktiškai įsitikinau, kad žmogui, kuriam būtina ugnis ir dažnai trūksta oro (netiesiogine prasme), estetiška aplinka (suprantama individualiai) ir izoliacija nuo žmonių yra būtina. „Kaip knygoje apie laimės mokslą „Srautas“ rašė psichologas Mihaly Cszikszentmihalyi, „tik raganoms ir šamanams smagu leisti laiką vieniems“ (citata iš Stephanie Rosenbloom „Vienumos metas“).