Remontas būtų nuobodi tema, jei ne lietuviškos realijos. Mokytojas per mėnesį Lietuvoje uždirba apie 550 EUR. Panašiai gauna ir daktaro disertaciją apgynęs mokslo darbuotojas universitete.

Taigi mane gerokai šokiravo faktas, kad maždaug tiek kainuoja plytelių nudaužymas vonioje ir virtuvėje bei vonios, klozeto ir praustuvo išmontavimas – darbai, nereikalaujantys absoliučiai jokios kompetencijos. Darbai, kuriems atlikti reikia kokių dviejų darbo dienų, palyginus su mokytojo arba mokslo darbuotojo mėnesiu. Ir čia neįskaitant statybinių atliekų išvežimo, kurio kaina šokiruoja dar labiau.

O tai reiškia labai paprastą dalyką – kad jei per dvi dienas pats neuždirbi 550 EUR, gali spjauti ant savo magistro diplomo ir “Senukuose” nusipirkti laužtuvą.

Nuo čia ir prasideda pirmas kartas. Pirmas kartas, kai teoriškai gali susimokėti, bet praktiškai nei smegenys išneša, nei ranka kyla. Pirmas kartas, kai norėdamas atnaujinti interjerą, turi atsiklausti savivaldybės. Ir nebe pirmas kartas, kai supranti, kokioj anomalijų zonoj gyveni, kurioj žmonių optimizmas tiesiogiai proporcingas trumpėjančiai atminčiai. Tik Aušra Maldeikienė nuo beviltiškumo vos sulaiko ašaras.

Na, bet grįžkim prie nacionalinės remonto specifikos. Tas vyriausybės nutarimas, reikalaujantis detaliai informuoti apie remonto planus ir kaimynų apsaugos priemones, priimtas „pačiu laiku“ – kai samdyti statybininkus tampa ekonomine nesąmone. Žinoma, „normalioj“ valstybėj reikia trumpinti ne tuos, kurie piktnaudžiauja, t.y. triukšmingai remontuoja po darbo valandų, o sukontroliuoti visus ir priversti juos parašyti popieriukų, kuriuos galima būti svarstyti, atsakinėti ir nurodinėti. Nes tas, kas ištaikys laiko, likusio pvz. nuo mokytojavimo arba dėstymo universitete, savo rankomis padaryti kažkokį paprastą remonto darbą, turi apie tai tiksliai žinoti prieš 7 dienas.

Puiki valstybinės politikos įkūnytoja –  3 aukštais žemiau gyvenanti pensininkė, kuri pirmą ir paskutinį remontą darėsi 1962-ais metais, t.y. Tarybų Sąjungos ekonomikos „klestėjimo“ metais. O gal ir iš viso nedarė, nes butą Naujamiestyje, pastatytą karo belaisvių rankomis, už tėčio arba vyro nuopelnus jai padovanojo valstybė.

Taigi net nuo garso, ataidinčio iš namo palėpės, jai nuo sienų atseit byra plytelės. Tos, iš 62-ųjų. Ir visa tai ji dėsto apimta isterijos ir, žinoma, nevalstybine kalba. Dabar valstybė jau kita nei ta, kuri butą dovanojo ir, atseit, kitokia. Tačiau būdas perteklinius suvaržymus pateikti kaip prevenciją nori-nenori primena sovietinio aparato „rūpestį“ piliečiais. Bet apsimeskim, kad sutapimas atsitiktinis. Juk Lietuvoje dar per mažai popieriukų ir piktybiškai ignoruojama tendencija, kad biurokratijos lygis atvirkščiai proporcingas piliečių gerovei.

Nieko, laiko aš turiu ir rašyti moku. Galėsiu kas savaitę rašyti po naują raštą dėl 2 val. darbo per dieną, vieną kartą per savaitę. Arba sukombinuoti kokį darbų grafiko algoritmą, nes realiai neturiu supratimo, kam kada rasis laiko. Dar pagalvosiu ar neparašyti skundų ir dėl vakarinio triukšmo nuomojamam bute – kuo mažamečių arkliukų trypimas ir žviegimas virš galvos skiriasi nuo trinktelėjimų plaktuku ir grąžto? Tegu  parazituojantys „ekspertai“ varo su savo decibelometrais ir matuoja.

Beje, turiu įkvepiantį pavyzdį – pažįstamą, kuris absoliučiai negali toleruoti, kai jį dulkina sveiko proto stokojantys biurokratai. Jis juos dulkina jų pačių biurokratiniais metodais – tikrina įstatymus ir nutarimus, rašo raštus, teikia ieškinius teismui. Ir laimi. Beje, be advokato. Nes valstybės tarnyboje pilna teisinių analfabetų, nekalbant apie teoretikus, niekada nieko nerealizavusius praktiškai, kurie ir kuria tokius nutarimus. Tačiau geroji žinia – „teisybė Lietuvoje yra!”

Bet grįžkim prie praktinių klausimų. Nepatyrusiam piliečiui remontas šiandien yra ir tragedija, ir komedija viename. Buto remontą legaliai dirbančios firmos sąmatavo du kartus – viena apskaičiavo 3 kartus didesnę sumą, nei galėjau įsivaizduoti, kita – 50%, bet gi nesam tokie naivūs, kad tikėtume, jog eigoje gerokai nepabrangs. Galime keikti eurą ir melagius, kurie teigia, kad litinės kainos nepasivertė 1:1 į eurines.

Dar, šalyje, kurioje „Palmolive“ dušo želė kainuoja dvigubai nei UK, mus toliau gąsdina, kad nevažiuotume statybinių medžiagų į Lenkiją. Aš dar nevažiuoju, bet vis dažniau pasvarstau, kad būtų visai neblogai ten persikelti su viskuo – Rzeczpospolita vienaip ar kitaip vis tiek mūsų tėvynė. Tik šitoj pusėj – gal dėl konkurencijos trūkumo – maždaug kas dešimtmetį siaučia nepagydomo neadekvatumo maras.

Graudžiai juokinga, kai paskaičiuoja kainą už elektros instaliaciją – nors ji yra ir nereikia daryti nuo nulio – 600 EUR. Bet sužinai, kad kažkas suplojo 2000 EUR ir turi būti laimingas, kad papigiai pasiūlė.

O šiaip remontas prasideda nuo to, kad nusiperki 15 maišų statybinėms atliekoms, o tolimesnį etapą pasiekęs kolega sako – „tu ką? reikės x10 tiek“. Na, bet gyveni ir mokaisi.

Tęsinys, manau, bus.