Apie meną namams ir „Eureka“ jausmą

Aš esu iš tų žmonių, kurie įsikėlę į naują butą, pirmiausia susijungia stiprintuvą ir kolonėles. Taip pat iš tų, kurie prieš nusipirkdami baldus, nori paveikslų. Nes pamiegoti galima ir ant čiužino, o vat tuščios sienos kažkaip neįkvepiaJ

Esu turėjus šiokių tokių kontaktų su meno galerijomis ir netgi šio bei to įsigijus ar gavus dovanų. Deja, visa tai nusėdo rūsyje, neskaitant paveikslo, kurį pardaviau. Tai buvo dovanotas gan žinomo menininko darbas su dovanojusių dedikacija, kuris man niekada nepatiko, bet tiko prie raudonos ofiso lentynos. Kai neliko ofiso, paveikslas liko be perspektyvos.

Taip pat turiu porą gan žinomo fotografo nuotraukų atspaudų –  kažkokios įstaigos ar parduotuvės darbo laikas, kurį buvome prilipdę prie ofiso virtuvės durų, ir bobutės pantalonai ant virvelės virš vintažinio šaldytuvo, šokantys į akis, išėjus iš vonios/wc. Abu for fun. Tik va, yupių (hipsterių pirmtakų) ofiso fun‘as  baigėsi, o abejotinos vertės menai liko. Dar liko japonišką haiku primenantis tekstilės darbas – blizgantis rėmas apsitrynė, o būtent jame buvo pusė žavesio. Dabar net neįsivaizduoju, kur tas paveikslas tiktų.

Dar yra likę keli foto buitiakai – naujasis Žeimių dvarininkas savo palociuose ir sukuista Paul Paper įamžinta lova. Kažkada man atrodė labai stiliova juos prisilipdyti ant sienos prie lovos. Dabar jiems vietos nerasčiau, bet jų galutinai nenurašau, nes primena kažkokį istorinį-biografinį periodą, be to formatas nedidelis, taigi daug vietos neužima.

Žodžiu, visa ši priešistorė sako, kad mano susižavėjimas konkrečiais meno darbais yra laikinas ir po kurio laiko atrodo kaip visiškas nesusipratimas tiek investicine, tiek estetine prasme.

Tačiau tai manęs nuo meno neatgrasė. Priešingai, įgijus savo būstą, pradėjo persekioti klausimas, kas turėtų būti ant tų sienų. Man patinka praktiškai viskas, kas ne šių laikų – ypač 3, 6 ir 9 praėjusio amžiaus dešimtmečių.

Tačiau įsigyti kažką iš tų laikų – net lietuviškų – jau yra gerokai brangu. Aš žinau, kad nelygis į meną žiūrėti iš dekoratyvosios pusės, tačiau man atrodo ne mažiau kvaila kabinti ant sienų tai, kas vertinga, bet estetiškai nepatrauklu. Juolab, kad pažiūrėjus „Mona Lisa Curse“ biški atsiveria akys dėl meno vertės, kuri iš esmės yra spekuliatyvi.

Taigi pradėjau dairytis į savo vaikystėj matytą moderną – tokį, kaip pvz. Stasys Krasauskas. Tą iš tarybinio konteksto. Peržiūrėjusi šviežia akim supratau, kad man patinka tie sveiki, idealizuoti vyras ir moteris, su tokiom tradicinėm vertybėm kaip šeima. Susiradau 9 dešimtmety išleistą atvirukų rinkinį ir puoliau ieškoti jo iliustruotų knygų.

Pabiro sutapimai – viena iš jų „Giesmių giesmė“, kurios ištraukas savo kūriniui „Just“ panaudojo mano mėgstamas kompozitorius David Lang. Nepatingėjau perskaityt – tai yra amazingly erotiškas (ir neabejoju, kad metaforinis) kūrinys, įeinantis į Biblijos sudėtį. Žodžiu, užvežė ir pagalvojau, kaip norėčiau aš ko nors iš Krasausko.

Tos juodos figūros – idealus akcentas modernistinio stiliaus interjere, kokį aš įsivaizduoju.Deja, jis visas kolekcinis –  Vilniaus aukcione radau ne kažką – kažkas 9 autorinius atspaudus jau buvo įsigijęs už beveik 3 tūkst. EUR.

Meno mugėj „ART Vilnius“ šiemet visai nieko gero (t.y. man tikamo neužmačiau), taigi pradėjau browsinti viską iš eilės. Vis ne tas, ne tas, ne tas… Nieko panašaus į tai, ko norėčiau. Atrodytų kvailas toks pageidavimas, bet…Prisiminiau tokią svetainę Art-online – nelabai veikianti ji pasirdoė , bet tiesiog norėjau peržiūrėti, kas ten yra. Ir ten aptinkau stebuklą – realiai negalėjau patikėti savo akim – kaip Krasauskas, tik dar geriau, nes atitinka visu man aktualius hashtagus: #moterys #juoda #figūra #jazzage #swingstyle #gėlės #žirgas #paukštė. OMG, rimtai. Kaip ekzaltuotai tai beskambėtų, bet eureka jausmas yra neprilygstamas

Susiradau autorę, negalėjau nesusilaikyti nepasidalijus savo sužavėjimu, susitariau susitikti, nes norėjau darbus pamatyti gyvai ir galbūt daugiau nei internete.

Kai pamačiau – supratau, kad noriu ne vieno ir ne dviejų – noriu kolekcijos. Išsirinkti buvo beprotiškai sunku – tiek stipriai man patiko. Galvojau gal mėnesį, apžiūrinėdavau juos mintyse net medituodama jogoj.

Galiausiai  apsisprendžiau dėl dviejų originalų – jie didesni nei grafikos atspaudai. Nors paveikslų dar nėra kaip kabinti, norėjau juos kuo greičiau turėti savo rankose, taigi susiejau su gimtadienio proga – juolab, kad atsirado norinčių prisidėti prie šios dovanos. Ta pačia proga iš autorės sulaukiau staigmenos – nematyto atspaudo dovanų. Kūrinių labiau „į temą“ negalėčiau įsivaizduoti.

Žodžiu, tapau prisiekusia šios menininkės gerbėja. Mano entuziazmas aplinkiniams buvo sunkiai nesuprantamas – parodžius savo susižavėjimo objektus, pasigirsdavo komentarai „nu nieko“, „svarbu tau patinka“, „tos didelės pėdos kaip raganos iš Brėmeno muzikantų“, „man nelabai“ ir pan.

Bet šioj vietoj – kaip ir dažnoj kitoj –  man visiškai nesvarbu, ką galvoja kiti. Man tai yra įkvėpimas. Tai, aplink ką vyniojasi asociacijos, kuriasi istorijos. Reprezentacija to, kokia esu šiandien. Todėl nekantrauju jas išvysti išėjusi iš vonios, ant savo miegamojo sienų ir greta prieškambario veidrodžio, į kurį užmetusi akį, išeisiu iš namų. Man tai apie moteris, kurios puošiasi dėl to, kad miestui būtų gražu.