Apie įvaizdžio prasmę ir stiliaus kortas

Ne tiek jau mažai metų su savo stiliumi jaučiuosi komfortiškai, juolab, kad jis apima ne tik aprangą, bet ir namus, gyvenimo ir bendravimo būdą. Tačiau taip buvo ne visada: buvo laikas, kai „Humanoje“ pirkdavau vintažines sukneles ir dėdavau jas į lagaminą, nes nesulaukdavau pritarimo, kad tie rūbai faini, kaip kad man atrodė.

Tačiau, nulūžus vidinei sistemai, palaipsniui atsipalaidavo ir išoriniai varžtai, ir galiausiai atėjo laikas, kai užsimaniau būti „drugeliu“. Ir ėmiau viena po kitos pirkti įvairiaspalves vintažines sukneles, kurias dėvėdavau ne tik šokiuose, bet ir kasdien. Prie to stiliaus pripratau ne tik aš, bet ir visi pažįstami, kurie tomis išimtinėmis dienomis, kai norėdavau nieko nesusitikti, manęs neįprastai (o bendrąja prasme – įprastai) atrodančios gatvėj net neatpažindavo.

Nuo to laiko mano išorinis stilius kiek subrendo ir abipusiškai susilygiavo su kontekstu, t.y. gyvenimo būdu ir aplinka. Tačiau netikiu, kad asmenybės būna vienpusės, taigi ir mano pačios stilius nėra pedantiškai vientisas – yra jame ir angliško snobizmo, ir prancūziško glamūro, ir amerikietiško popso, ir slaviškos melancholijos ir baltiškojo etno – bendras vardiklis būtų nebent istorizmas, kurio variacijos priklauso nuo konteksto, pvz. namų, viešo ar renginių temų.

Mažiausiai mane domina šiuolaikinė mada (turiu galvoj pret-a-porter, o ne haute couture) – perdėm demokratiška, greita, cikliškai besikartojanti, ji man asocijuojasi su vartotojiškumu, paviršutiniškumu, saugumu, konformizmu ir nuoboduliu. Tokia mada nebėra individualus pareiškimas, nebent tik toks, kad žengi kartu su minia. Tuo tarpu asmeninis stilius yra komunikacinis žaidimas žinutėmis.

 „Aš noriu kvepėti kaip pyragėlis, ir atrodyti kaip ledai“, – kažkada pasakiau draugei, norėdama apibūdinti geidžiamą derinį: vaflio faktūros sijoną, uogų šerbeto spalvos palaidinę bei kardamono, šafrano, cinamono, vanilės ir kitų prieskonių natomis atsiduodančius kvepalus.

Taigi asmenybės analize, paremta „Stiliaus kortomis“, nesusidomėti negalėjau. Buvo labai smalsu, kiek taikliai toks psichoanalizės metodas atspindės giluminius dalykus. Kiek žinojau iš anksto, šios  pagal Jungo archetipus susistemintos kortos yra autorinės – sukurtos Lietuvoje gyvenančios poros – Natali ir Dariaus Radkevičių. Ji – stilistė ir psichologė, geštalto terapeutė; jis, be kita ko, – psichiatras, psichoanalitikas.

Renginį organizavo koučingo specialistė, praėjusi autorių rengiamus apmokymus Džiuginta Gruodienė. Buvusio vienuolyno celė, kurioje įrengta konsultacijų studija, buvo labai jauki – šį jausmą sustiprino ir tai, kad, be proceso vedlės, dalyvių buvo tik trys. Nepaisant to, kad visos trys bendravimo prasme buvome drąsios, asmenybiniai skirtumai buvo matyti plika akimi (žinoma, ir iš aprangos stiliaus).

Beje, pati esu linkusi apranga pamanipuliuoti, t.y. paeksperimentuoti ir stebėti reakcijas. Susimąsčiau, kad nevengiu, tiksliau, gan dažnai sąmoningai naudoju kontrastą, kuris siunčia dviprasmiškus signalus – pvz. snobiška apranga ir itin neformalus, paprastas bendravimas; arba skautiškas stilius ten, kur perdėm sureikšminami socialinio statuso simboliai. Tam tikras automatines reakcijas pastebiu ir supanašėjimo su aplinka žaidimuose.

Todėl šiame renginyje man mažiausiai norėjosi pasirodyti įprastiniu savo stiliumi – greičiau apsirengti daugmaž blank, nes taip rengiuosi labai retai. Tačiau, nors persirengti patingėjau, tipiškai sau vis dėlto neatrodžiau.

Iš pradžių susipažinome su keturiais asmenybės tipais, kurie pasireiškia dar vaikiškame amžiuje, priklausomai nuo tėvų santykio su vaiku ir auklėjimo. Tai tarsi koordinačių plokštuma, kurios vienoje ašyje „Sensualumo-Valdžios/taisyklių“ (Tėvelio dukrelė-Mažoji ledi), kitoje – „Pirmapradžio laukiniškumo-Žemiškumo“ (Maištininkė-Ideali mergaitė) – poliai.

Gavome lapus, kuriuose galėjome subjektyviai įsivertinti, kiek kiekvienas iš šių tipų mumyse buvo išreikštas. Tada iš krūvos (59) kortų turėjome išsirinkti po 3, kurios mus geriausiai šiandien reprezentuoja, ir įsivardinti, kas patinka, kas nepatinka, ir kuo panašu į mus.

Pasirinkti sunku nebuvo, juolab, kad buvo galima atspindėti net tris skirtingus savo aspektus: tai, ką aš pavadinau „Chanel“ pasirodė „Išlaisvintoja“ (ir tai išties turi labai artimą sąsają su Coco charakteriu ir mados filosofija), „romaniška studentė prie meno“ – „Madistė“, o „Dinos knygos“ heroję primenanti „skandinavė“ – „Išdidžioji podukra“.

Tada rinkomės dar 3 kortas, kurios labiau atitinka svajonių/idealųjį aš. Nepasakyčiau, kad man norėjosi kažko naujo, taigi nenuostabu, kad papildomi pasirinkimai itin toli nuo pirminių „nenuvažiavo“. Per kelias minutes pamačiau sąsajas tarp buvusių ir esamų tipažų, ir kokiais naujais aspektais tos trys asmenybės dalys pasipildė. „Chanel“ papildė „Aktorės“ aspektas, „Madistės“ – „Draugės“, o „Išdidžiosios podukros“ – „Alchemikės“.

Beje, šią kortą pasirinkau intuityviausiai, mažiausiai besigilindama į išvaizdos detales – tiesiog ieškojau, kas geriausiai atspindėtų mažiau civilizuotos, nuo socialinės aplinkos nepriklausomos „laukinės moters“ aspektą. Kortos verbalinė interpretacija manęs nenustebino, tas aspektas jau reiškiasi gyvenime, tačiau stilistiškai jį išreiškiu mūsų klimato zonai ir etninei kultūrai būdingesniais aprangos sprendimais.

Išties nematau jokio reikalo kasdien visiems rodytis kaip „miesto šamanė“ ir tokį stilių pasilieku privačiam kontekstui arba buvimui gamtoje. Mieste  jaučiuosi miestietė – kartais nusiteikusi dalykiškai, kartais glamūriškai, kartais melancholiškai.

Apibendrinus, įdomu renginyje buvo pastebėti, kad žmonės (bent jau dalis jų) išoriniu stiliumi užkoduotą informaciją gana gerai nuskaito, tačiau turbūt ne visada tai įsisąmoniname.

Kaip kortų pristatyme teigia patys kūrėjai, „žinoti yra viena, bet įsisąmoninti, į kokius rėmus, į kokį archetipą esi įsprausta tu asmeniškai – tai jau visai kas kita. Kaip tuos rėmus atspindi tavo drabužiai? Kodėl daugelis dažnai nepatenkinti savo drabužių stiliumi? Kokį archetipą, kokį įvaizdį pardavinėja įžymūs dizaineriai?“.

Kaip sakė mūsų sesijos vadovė, iš tiesų būna moterų, kurių esamas ir svajonių stiliai skiriasi išties radikaliai. Atskirtis mažesnė, kai žmogus save pakankamai gerai pažįsta, priima ir negniaužia saviraiškos. Beje, buvo įdomu išgirsti kad lietuvės gan dažnai renkasi korteles, už kurių slypi Pelenės ir Aukos tipažai.

Į klausimą „kas trukdo pasireikšti svajonių stiliui“  viena dalyvė atsakė: „Niekas! atsidarau spintą ir einu“. Tačiau tai nereiškia, kad visi tipažai mums vienodai priimtini. Netgi smalsu įsivardinti tuos, kurie mums atrodo atgrasūs – paprastai tai yra aspektai, kuriuos turime sunkumų integruoti.

Apskritai idealu, jei tarp visų 4 tipų yra pusiausvyra – tuomet moteris moka būti ir žaisminga, pagalbą priimančia mergaite, ir vyrą papildančia mylimąja, ir rūpestinga motina, ir laisvę mylinčia bei įkvepiančia mūza. Atrodytų, kad šiandien man labiausiai trūksta „mergaitės“ tipo, tačiau dėl minėto „drugelio“ periodo laikyčiau jį pakankamai integruotu.

Man mažiausiai priimtinas atvirai, tiesmukiškai seksualus stilius – aptemti, trumpi drabužiai, atidengiantys daug kūno. Tačiau tai nereiškia, kad niekada nesirodžiau tokiame amplua – pradedant žiauraus trumpumo šortais, su kuriais mokyklos diskotekoje vengdavome susitikti pavaduotoją, baigiant blizgančia aptempta suknele ant petnešėlių ir sušiaušta 9 dešimtmečio šukuosena prieš porą metų. Man smagu žaisti su ribiniais įvaizdžiais – ar tai būtų kailiniai ant apatinuko, ar suknelė ir skrybėlė, tinkanti buržua vaikų guvernantei. Bet tai tik epizodai, o ne kasdieninė saviraiška.

Iš esmės tai ir buvo mano pagrindinis atradimas šioje sesijoje – kad neverta atmesti jokių tipažų, nes skirtingų savybių integravimas vienoje asmenybėje yra vertinga ir prasminga patirtis.  Stilius – tikrai intriguojantis instrumentas socialiniam eksperimentavimui ir antropologiniam stebėjimui. Kita vertus, kartais tik mums patiems atrodo, kad sėkmingai maskuojamės – slapstomės tik patys nuo savęs, aplinkiniams būndami matomi kaip ant delno.