Ne kartą esu viešai deklaravusi savo diskriminacinį požiūrį į itin jaunus knygų autorius, tačiau Gabijos Grušaitės „Neišsipildymas“ (pirmą kartą išleistas 2010) rodo, kad tai netapo nepramušama išankstine nuostata, trukdančia susiduri su kitokia realybe. Vis dėlto, šį romaną kol kas laikysiu išimtimi, patvirtinančia taisyklę.
Nenustebau pristatyme išgirdusi, kad autorė pati gan kritiškai žiūri į tuometines mintis ir stilistinę raišką, tačiau sprendimas nedaryti romanui plastinės operacijos ir palikti galioti tuometinę poziciją aprašomo laikotarpio atžvilgiu irgi pasirodė visiškai logiškas.
Dar pristatyme ir autorė, ir leidėja, ir literatūros kritikė kalbėjo apie knygoje užfiksuotą veik pranašišką paveikslą kartos, kuri suformavo naują, kosmopolitišką, socialinės medios įtarpintą gyvenimo būdą. Aš irgi stipriai mėgstu remtis kartų specifika, bet po šios knygos autorę vertinu ne kaip socialinę antropologę – o kaip raganą, kuria praktiškai įtikėjau ją esant.
Ir čia beveik neironizuoju, nes kuo toliau, tuo sunkiau buvo patikėti, kaip šitas tekstas kalba dvidešimtmetės lūpomis, tiksliau – atitinkamai laiko dvasiai – teka iš jos pirštų galų. Ir aš ne atsitiktinai suformulavau – man iš tiesų liko didelis klausimas ar ji kūrė tekstą, ar tekstas kalbėjo per ją?!
Toks jausmas man nutinka retai, todėl ne veltui tampu egzaltuota. Nors puikiai suprantu, kad skaitytojas, remdamasis originalu, savo galvoje kuria iš esmės naują kūrinio vesiją, man vis tiek neįtikėtina, kad pirmą kartą skaitydama ir būdama 30-ies nepajutau jokio rezonanso.
Dabar galiu daryti prielaidą, kad tuo metu iš taško A ėjau į tašką B – t.y. buvau maksimaliai nutolusi nuo knygoje paliečiamos problematikos – ji man neatrodė nei nauja, nei originali. Ir tik skaitydama dabar pajutau, jog grįžtu (ar esu grįžusi) su nauja matymo kokybe į tašką A, kur startavo autorė, galbūt pati ne iki galo supratusi, kokį stiprų ir įžvalgų tekstą parašė.
Pristatyme pasvarstyta, kad 10 metų per mažai nuspręsti dėl teksto išliekamosios vertės, bet mano jausmas ir suvokimas byloja, kad šio kūrinio problematika absoliučiai pranoksta laikmečio, kartų ir net lyčių klausimus. Tos kartų pasaulėžiūros nėra jau tokios skirtingos – tiesiog nauja karta tik bando nekartoti buvusios klaidų ir naujai dėlioti akcentus – kitaip antikos filosofai jau tūkstantmečius būtų nebeaktualūs.
Ir mano asmeniniu požiūriu, G.Grušaitė aprašė klasikinius tipažus – „nomalius“ žmones ir „traumuotus“. Ir juos skiria ne tai – ar, kiek ar, juolab, kieno – jie traumuoti (nes trauma, mano supratimu, tokia pat prigimtinė, kaip ir nuodėmė), bet kokias skausmo valdymo strategijas jie taiko, norėdami (iš)būti. Paprastai tariant, juos apibrėžia tai, kiek jie sugeba ar leidžia jausmams būti – jausti ir juos reflektuoti.
Ir pataikius ant skaitytojo, turinčio ne vieną sluoksnį, ne vienarūšę patirtį, ne vienintelę išbandytą buvimo gyvenime strategiją, tos refleksijos tampa itin aštrios, išjudinančios sluoksnius, momentais dreskiančios šašus nuo, atrodo, sugijusių žaizdų. Žavėtis ar smerkti herojus – man jau nebeatrodo pasirinkimas. Vienintelis kylantis santykis – priėmimas jų žmogiškumo, nenulaikančio dieviškos pusiausvyros, nukrintančio tai į atšiaurios laisvės, tai į priklausomybės, valios ar nuolankumo, gebėjimo manifestuoti ar atspindėti, sugerti, pusę.
Šios knygos paraštėse pasižymėjau 75 varneles ties man rezonuojančiomis mintimis – tokiomis pažįstamomis, grįžtančiomis, tarsi būtų savos. Nesvarbu, kad pastebėjau tam tikrų logikos ar stiliaus kabliukų – tai tik detalės, kurios man esmės nekeičia. Nes su šia knyga patyriau tai, ko seniai su grožine knyga nesu patyrusi.
Ir neabejoju, kad ir Grušaitė – kaip sakė romano herojė – turės #gerbėjųkuriejosnesupranta. Nemanau, kad ir aš suprantu – greičiau įžvelgiu tai, ko pati autorė nė neplanavo. Juolab, kad lygiagrečiai konspektavau „Sunkį ir Malonę“ Simonos Weil (kurios, man rodės, Knygų mugėj pernai – gerbėjai irgi nesupranta:).
Ir aš neturiu pretenzijos objektyviai įvertinti knygos – priešingai, džiaugiuosi, kad kontekstas gerokai sustiprino kažkokį mistinį susilygiavimą, rezonansą su romano istorija. Šiandien šią knygą pavadinčiau „žmogiško neišsipildymo biblija“, atveriančia skyles, per kurias gali įtekėti gyvenimas. O kartu su juo tai, kas vadinama Dievu.
P.s. ir reiktų paminėti, kad prie to konteksto prisidėjo ir Marijos Mireckaitės bei Vikės Malašauskaitės su leidykla „Lapas“ išleisti atvirukai.
Leave a Reply