Natūralumas, grynumas, paprastumas, kokybė ir estetika – būtent tokie žodžiai pirmiausia ateina į galvą, kai pagalvoju apie japonišką virtuvę. Ir nors nesu didelis jos žinovas, tačiau ši virtuvė man asocijuojasi su pagarba maisto kultūrai, žmogui ir gamtai.
Maistas man yra ne vien skonis, bet ir tam tikra emocija, nuotaika, spalvos ir pojūčiai. Kai galiu matyti virtuvėje besidarbuojantį personalą ir stebėti visą maisto paruošimo procesą, kiekvieną kartą mane apima artumo ir jaukumo jausmas.
Todėl, kai kolegė Facebook erdvėje užmatė pranešimą, kad Trakų g. 2-2 atsidarė atviros virtuvės japoniško maisto užeiga pavadinimu „OIŠY Izakaya“, suintrigavo. Užeigos savininkai – žinoma Vaitkų šeima, kuri ilgą laiką gyveno Japonijoje, o sugrįžusi į Lietuvą, 1994 m Vilniuje atidarė pirmąjį japoniškų patiekalų restoraną „Tobira“ („Vartai į pažinimą“). Rimanto Vaitkaus, Lietuvos ir Japonijos draugystės asociacijos prezidento, pastangomis, Vilniuje, šalia Neries krantinės, atsirado ir pirmasis japoniškų vyšnių-sakurų-sodas.
Bandome rezervuoti staliuką, bet gauname atsakymą, kad rezervacijos nedaromos, kviečia atvykti, sako, kad tikrai tilpsime. Užėjus į vidų, pasitinka gaminamo maisto vaizdai ir malonus kvapas. Patalpa nedidelė – atsisėsti vietos yra kokiems 16-20 žmonių, tačiau jauku ir jokių įmantrybių, toks labiau „street food“ variantas.
Nors užeiga vos atsidarė (darbo laikas III, IV, V ir VI nuo 17 val. – past.), viduje pora staliukų jau užimti. Pasirenkame vietas prie baro, taip sakant, arčiau veiksmo. Akys mėgaujasi gaminamo maisto vaizdais, o užeigos atmosfera užvaldo ir įtraukia. Nedidelė baro sienelė net pasirodo šiek tiek per aukšta – užstoja virtuvės matomumą, todėl kartas nuo karto, pasirėmus į staliuką, tenka smalsiai pasižvalgyti.
Meniu nėra didelis. Su kolege pasirenkame brokolių, burokėlių, baltojo ridiko ir kaliaropės „Tsukemono“ – tai konservuotos japoniškos daržovės, kurias galima valgyti ir kaip atskirą patiekalą, ir kaip patiekalų priedą ar garnyrą. Kolegė užsisakė šlakelį „sak‘e“, o besišnekučiuojant, daržovės kažkaip nepastebimai suėjo kaip „starteris“. Produktai vietiniai, bet užeigos savininkas Tadas Vaitkus, kuris pats aktyviai darbuojasi virtuvėje, papasakojo, kad paruošimo receptas ir prieskoniai iš Japonijos. Marinuotos daržovės buvo puikiai paruoštos ir traškios. Man skaniausi buvo burokėliai ir brokoliai, kolegė pirmenybę atidavė kaliaropei. Patiekiamos jos nedideliuose indeliuose, o vienos porcijos kaina nuo 0.80 iki 1.20 Eur.
Pagrindiniam patiekalui pasirinkome putpelių kiaušinių su šonine (1,9 Eur), vištienos uodegyčių (1,4 Eur) ir šoninės (2,2 Eur) „Yakitori“. Tai ant griliaus kepti nedideli iešmeliai, kurie patiekiami su švelniai salstelėjusiu „Tare“ sojos padažu arba su sūroku „Shio“. Jaučiu prielankumą aštriesniems, sūresniems ir ryškesniems prieskoniams, todėl Shio padažas man pasirodė tobulas. Vištienos uodegytės buvo minkštos, odelė traški, ji puikiai derėjo su Tare padažu. Po nedidelės diskusijos skaniausiu iešmeliu išrinkome putpelių kiaušinius su šonine. Čia harmoningai dera kiaušinio švelnumas ir vos juntamas šoninės sūrumas, kąsnis tarsi ištirpsta burnoje.
Neskelbk nugalėtojo anksčiau laiko – taip sako sena patarlė. Vakaro pabaigai užsisakėme paragauti „Takoyaki“ su krevetėmis ir varškės sūriu (po 3.8 Eur/porcija). Tai rutulio formos japoniškas užkandis, pagamintas iš kvietinių miltų. Įdaras gali būti įvairus, įprastai tai – smulkintas aštuonkojis, imbieras, svogūnas ar „tempura“ daržovės. Takoyaki“ su varškės sūriu – šios užeigos kolektyvo „išradimas“, bet jis irgi nuostabus.
„Takoyaki“ patiekiamas su Tare sojos padažu, bet čia jis patobulintas pridedant šiek tiek japoniško majonezo. Ant viršaus pabarstoma tuno drožlių. Švelniai sūraus-kartaus skonio tuno drožlės, lengvai saldus Tare ir gomuryje tirpstantis „Takoyaki“ bei jo įdaras, susimaišo į tobulą visumą. Apima palaimos jausmas, kad valgai kažką dieviškai skanaus, lengvo ir stebuklingo.
Užeigoje tvyrantys kvapai, lengvas sambrūzdis nedidelėje virtuvėje, kurioje kažkokiu būdu įsitenka 4-5 žmonės, tyliai sklindančios muzikos garsai, prie nedidelių stalų sėdinčių žmonių klegesys ir paskutiniojo „Takoyaki“ kąsnio skonis gomuryje – visa tai virsta tos akimirkos magija, užlieja jausmus ir užvaldo protą. Norisi sugrįžti, tą tikrai padarysiu ir turbūt – ne kartą, bet yra nuojauta, kad laisvų vietų čia nelengva bus rasti.
Leave a Reply