Pelynų arbata „(ne)tobulai moteriai“

Knyga (Ne)tobulos moters užrašai man neatėjo – t.y. aš jos nepasirinkau. Mačiau ją, bet nei pavadinimas, nei viršelis, primenantis namų šeimininkėms (nors formaliai tokia ir esu:) skirtus leidinius, su mano dabartinėmis temomis nerezonavo. Tačiau, kai Belka pasakė, kad skaito knygą, kuri nepaaiškinamai ją erzina, sukilo smalsumas. Juolab, kad ji negalėjo įvardinti, kas konkrečiai nepatinka – ar turinys, ar rašymo stilius – tačiau turėjo prielaidą, kad mano pažiūros gali būti panašios.

Taigi ši knyga – pirma mano pažintis su Ramune Murauskiene, kuri, kaip po to supratau, turi psichologės išsilavinimą, tačiau išplėtusi savo interesą iki sferų, kurias dauguma jos akademinių kolegų vertina itin skeptiškai. Tačiau tas skepsis abipusis – aš, kaip ir autorė, klasikinę psichologiją, kurioje dvasinė sritis kaip pokyčių šaltinis kol kas nerado savo vietos –  vertinu analogiškai.

Apskritai turiu pripažinti, kad didžioji dalis autorės išsakytų požiūrių man ne tik žinomi, bet ir priimtini bei taikomi praktikoje – ir tas įžvalgas, manau, dar turėsiu progos pacituoti. Tačiau, nepaisant to, knyga malonaus rezonanso jausmo, kaip kad būna tokiais atvejais, nesukėlė.  Pradžioje į dėstymo stilių žiūrėjau atlaidžiai, tačiau nuo vidurio skaityti tapo itin įkyru. Ir man pačiai buvo įdomu, kodėl.

Pirma kilusi mintis –  kad ši knyga kažkuo primena man itin banaliu pasirodžiusį romaną „Valgyk, melskis ir mylėk“ . Na, tiek, kiek saviugdos knyga gali būti panaši į romaną, tačiau netrukau suprasti iš kur tas įspūdis.

Čia išrašiau anaiptol ne visus imperatyvus (raginimus liepiamąja nuosaka). Ką toks direktyvus stilius reiškia? Ogi „aš tau sakau, kad aš geriau žinau“. Ar tai žmonėms patinka? Galbūt tiems, kurie linkę pasikliauti formaliais autoritetais, pvz. sertifikuotais psichologais, beje, dažnai sergančiais profesine puikybės liga.

Visiems likusiems yra tik vienas matavimo įrankis – pažiūrėti, kaip pats kalbantysis gyvena – tą sako ir pati autorė: „Aš mokiausi stebėdama jus. Aš nesimokiau iš jūsų moralų.“

Vis dėlto, kuo toliau, tuo dažniau pati vengiu rinkti profesinę ar asmeninę informaciją apie žmogų prieš tai, kai išgirsiu jo mintis – ne tik jų turinį, bet ir pateikimo formą. Ir tokia direktyvi forma yra būdinga nekantriems, norintiems paskubinti nesusipratusius. Ir pasikapsčius ten visada rasime puikybės šaknį, kurią labai sunku išrauti, ypač objektyviai žinantiems daugiau ar suprantantiems greičiau.

Niekas nemėgsta jaustis neįgalus – žmonės  mėgaujasi  „aha“  jausmus ir pokyčius praktikoje, įdiegia lengviau, kai patys yra išvadų ir sprendimų autoriai. Ir nors knygos autorė pati supranta, kad „trečio tūkstantmečio žmogus, ypač moteris, eina savo dažnai dar nepramintu taku, todėl kitų patirtys ją tik atitolina nuo savo kelio“, vis tiek ši knyga yra labiau apie KĄ daryti, o ne KODĖL ir KAIP.

Galima būtų daryti prielaidą, kad dėl sinchronizacijos efekto ji pateks į rankas tik toms moterims, kurios šiuos požiūrius jau pasiruošę priimti, bet praktika rodo, kad toks pateikimas, ypač liečiantis šiandien nepopuliarias idėjas ir sunkiai pakeičiamas nuostatas, gali paversti stipriu alergenu, kurio poveikiui išgaruoti prireiks laiko. O gaila…

Aišku, galima sutikti su nuomone, jog visi turi teisę rašyti ir leisti tokias knygas, kokias nori (ir jos atras savo skaitytoją), tačiau kuo toliau, tuo dažniau skaitant ateina mintis, kad nėra labai sveika neišnešioti vaiko – su knyga yra analogiškai. Žinoma, kad neišnešioti vaikai turi vienodą teisę būti, tačiau stiprumo dažniausiai jie stokoja. Apskritai, dabar leidyklos viešus žmones taip ragina rašyti, jog tai tampa panašu į dirbtinio apvaisinimo pramonę, kuri padeda, kai labai nori, nors negali.

Ir tas norėjimas visada ateina iš ego. Ir šioje knygoje, kurios idėja, tikiu, yra nešti šviesą, ateinančią būtent per dvasingumo, o ne kokį kitą kanalą, yra daug vietų, kur tas ego prasiveržia ryškiai ir nemaloniai.

Nors autorė pati prisipažįsta, kad tai – „(…) knyga, kurią rašau sau, nes noriu būti laiminga ir lydima sėkmės“, geras redaktorius, tokias vietas, kur prasiveržia niekinantis asmeninis vertinimas ir netgi proga pasidžiaugti suvestomis sąskaitomis, būtų tiesiog išmetęs lauk.

Ir aš tikiu, kad ir tokiai knygai ir jos autorei sekasi, kaip ir daugeliui kitų populiarių žmonių, nemaža dalis kurių apskritai gyvi vien banalybėmis  ar sarkazmu, tačiau išmintingi žmonės supranta, kad tai neturi jokios reikšmės. Kaip populiarumas nelygus kokybei ar vertei, taip ir sėkmė nėra tolygi ar lygi laimei. Jei perimčiau autorės toną, tiesiog pasakyčiau NERAŠYKITE/NESKLEISKITE „TIESŲ“ IŠ EGO POZICIJOS. Tik aš paaiškinsiu kodėl. Todėl, kad  jei „transliuoji ne iš ego pozicijos, kritika praktiškai neskaudina – apskritai nesijauti 100% tos informacijos ar įžvalgų autorius (plačiau neaiškinsiu, nes daug kur apie tai kalbėjau), taigi ji ir neliečia tavęs asmeniškai –  tiesiog supranti, kad „jie nežino ką daro“.

Beje, knygoje autorė duoda suprasti, kad svetimos kritikos netoleruoja, tačiau kitų ja nevengia pavaišinti:

Taigi nieko keisto, kodėl autorei labai nepatiko kažkieno pasakymas apie tai, kad viešumas kainuoja: „ kadaise viena dama parašė: „Nusprendei tapti populiari ir vieša, tai tverk dabar viską“ . O juk ji nieko specialiai nedarė, kad taptų populiari ir vieša… Straipsnių nerašė, į laidas nėjo?

Deja, nėra kaip, kad  „karalienėms“ visos dovanos nemokamos: yra savanoriška, sąmoninga auka arba prievartinė, skausminga auka. Čia, laimei, mes galime pasirinkti. Taigi atitinkamu stiliumi: NORI MOKYTI KITUS – AUKOK SAVO EGO.

Aš pati nuolat galvoju, kaip perteikti tas įžvalgas, kurios ateina su asmenine transformacine patirtimi ir kartu yra objektyvizuotos kitų, dirbančių lektoriais ar rašančių knygas. Ir šiandien man atrodo, kad tinkama būsena viešam kalbėjimui yra ta, kai kitų jau mokyti nebesinori. Ir to ženklas yra ne tik rami kantrybė, o ir tavo savivertei lygi pagarba tiems, kurie (ne)nori išgirsti tavo požiūrį.

Galima pataikauti savo ego sakant, kad mane visur kviečia, visko prašo, tačiau sprendimą nesunku priimti „išsitraukus lakmuso popierėlį“: jei bijau/netoleruoju (ir pagrįstos, ir nepagrįstos) kritikos – vadinasi, ego dar nepasiruošęs nusišalinti.