Vanagaitė garsiai pareiškė, kad dabar jau perprato vyrus ir parašė knygą „Jis“. Prisipažinsiu, kad nesu skaičiusi kitų autorės knygų, ir , nors man nekyla abejonių, kodėl vyrai užmiega (arba neužmiega) po sekso ar kad nešiojantys auskarus toli gražu nėra gėjai, nedrįsčiau vadintis vyrų žinove. Taigi, naivokai tikėjausi, kad per 60-metį perkopusi ir publicistės talentą turinti autorė atvers kažkokius naujus akiračius.
Tačiau perskaičiusi supratau, kad nesužinojau nieko daugiau, apart pikantiškų faktų iš autorės biografijos, pvz. kad iki 17 metų ji nebuvo bučiavusis, kad nei vienas jos mylėtas vyras nemėgdavo vaikščioti susikibęs už rankų, kad ji visada iš santykių pasitraukdavo pirmoji ir t.t.
Taigi tenka pastebėti, kad knyga vis dėlto ne apie vyrus, o apie asmenine patirtim nuspalvintą moters požiūrį į vyrus: man nepaprastai gražu apvali vyro galva; vyro burna man nepaprastai svarbi. Man patraukliausias yra vyras didele nosimi ir siauromis, suspaustomis lūpomis; vyro barzda…man ji visada buvo žaviausias vyro atributas; nėra nieko malonesnio ne tik matyti, bet ir glostyti meškino krūtinę. Aš priklausau prie šios moterų kategorijos; man vyro nugara yra pati gražiausia jo kūno dalis; tačiau mažos prakaituotos rankos man visada kėlė siaubą – ir t.t.
Retorinis klausimas: ar šitas pseudoasmeniškumas orientuotas į mus, moteris, solidarizacijos sumetimais, ar visgi labiau į vyrus, kurie autorės požiūrį ims tapatinti su visų moterų preferencijomis? (kad bent dalis vyrų šią knygą paskaitys, neabejoju).
Bet grįžkime prie knygos parašymo pagrindo ir tikslo – pati autorė apibendrinamajame skyriuje sako, kad knyga apie tai, kaip geriau suprasti vyrus ir supratus – stipriau juos mylėti.
Suprantu, kad moterims, kurias iš pradžių veikė socialistinė feministinė propaganda, vėliau – liberalistinė – viena už kitą neprastesnė – vyrų ir moterų skirtumai atrodo kaip koks kultūrinis atavizmas. Net jei pati autorė ar kitos, iki šiol besistebinčios vyrų kitoniškumu, būtų pasidomėję ilgesnes šaknis nei feminizmas ar liberalizmas turinčiomis kultūrinėmis-dvasinėmis tradicijomis, kai kas būtų paaiškėję anksčiau. Nors greičiausiai nuskaityta paviršutiniškai ir sutikta su atgyvenusia feministine priešprieša.
Ne visoms norisi prasivalyti kultūralistiniais pezalais užkimštas ausis ir pasigilinti į evoliucinę psichologiją ar neurofiziologiją, kurių niekaip nepakiši po niveliuojančiu ir todėl absoliučiai iškrypusiu politiniu korektiškumu. Autorę, panašu, irgi aplankė panašus nušvitimas, tačiau noras moterų ir vyrų skirtumus dėti ant svarstyklių ir kategorizuoti skirstant į dėžutes „silpnesni“/„pažeidžiamesni“ rodo, kad literatūros sąrašo studijos nesubrandino pagarbaus, o t.y. nevertinančio požiūrio į kitokius nei aš.
Štai kaip autorė dėlioja akcentus: „Knyga atrodo kaip giesmė vyrams. Su meile, su užuojauta ir supratimu“. Kaip sykis pagarba, ypač tam, ko nesupranti, yra kur kas svarbesnis principas – ir ne tik vyrų-moterų santykiams – nei supratimas. Pastarasis, deja, dažnai yra tik iliuzija ir pagrindas išankstinėms nuostatoms, kurios pernelyg dažnai veda į nesusipratimus.
Ir klausimas, kiek ši knyga atitinka laiko dvasią: kai autorė ragina padėti vyrui atrasti „laukinį žmogų“, mokslininkai jau šneka apie naują žmonių evoliucijos pakopą – uniseksines smegenis. Evoliucija yra greitesnė, nei mes manome, ir labai gali būti, kad jau šiandienos jauni vyrai, ypač vystęsi itin liberalių tėvų šeimose ir technologizuotoje miesto kultūroje, yra labiau panašūs į savo kartos moteris, nei į bendraamžius Vanagaitės vyrus.
Taigi šiame kontekste bandymas klijuoti pažeidžiamumo etiketę lyties pagrindu yra visiškai nepagrįstas. Beje, pažeidžiamiausi, kaip sykis, yra tie žmonės, kurie labiausiai stengiasi – ir jiems pavyksta! – taip neatrodyti.
Ir šiaip pravartu nepamiršti, kad žmogus (neišskiriant moterų ar vyrų) yra sudėtinga sistema, kurioje be instinktų ir biochemijos, veikia ir neurotiniai vaikystės traumų, intelekto bei dvasiniai faktoriai, kurie elgesį gali kreipti absoliučiai priešingais vektoriais, o jų kombinacija visada yra egzistenciškai unikali ir nepavaldi tokių kaip ši knygų pagrindu susiformavusiam supratimui.
Beje, autorė, knygoje skyrusi dėmesio vyrų iniciacijoms, pabaigoje, dalindama patarimus mieloms skaitytojoms būti vyrams pagalbininkėmis atrandant laukinį žmogų ir palydovėmis į slėpiningas jo sielos gelmes, užsimiršta, kad tai nėra moterų misija. Vyrų iniciacija yra vyrų bendruomenės reikalas ir, nors tema labai įdomi, bet moterims čia nereikėtų kištis.
Atvirkščiai – jei tik jūsų netenkina šalia esantis vyras (per silpnas, per mažai ambicingas), pirmiausia pažiūrėkite į save – ar jūs pati nerodote per daug iniciatyvos, savo pečiais ramstydama bendrą buitį ar užsikraudama ant kupros visą santykių vystymo naštą.
Beje, veidoskaitos specialistas Žydrūnas Sadauskas sako, kad vyro piniginės storis yra proporcingai susijęs su moters emociniu intelektu. Taigi, jei atrodo, kad vyras per mažai uždirba, vadinasi, tiesiog jo neįkvepiate.
Gal kažkuriai to įkvėpimo ir suteiks ši knyga, o man geriau kaskart užmesti akį į V.Hugo „L‘homme et la Femme“ – trumpai, aiškiai ir poetiškai – visi vyrų ir moterų skirtumai kaip ant delno – rekomenduoju.
Vis dėlto būtų iš tiesų įdomu sužinoti, ką apie šios knygos turinį galvoja patys vyrai. O mums, moterims, belieka nebent juokais padiskutuoti, ar, būdamos susipažinusios su fiziologijos teorija ir praktika, penį (kuris turi dar bent 3 norminius sinonimus) verta vadinti deminutyviniais vardais? Jei knygos neskaitėte, p. Vanagaitei maloniausias yra Ponaitis P.
Leave a Reply