Man patinka indiško stiliaus virtuvė, o jei dar už jos stovi Gaspar Fernandes, tai iš karto tikiesi kažko, verto dėmesio.
Tačiau į naują „Gaspar‘s“ tašką „Gastrolounge“ ėjau nežinodama konceptualaus skirtumo nuo pirmosios vietos. Interjeras panašus, vietų nedaug – vos keliolika, atvira virtuvė ir dienos pietų meniu.
Galima buvo rinktis įprastą (maltos jautienos troškinys) arba vegetarišką jos versiją (lęšių košė) su bulvių piurė arba naan duona, plius salotos.
Naano paragavau prie daržovių sultinio, kuris buvo itin lengvo ir subtilaus skonio. Tuo tarpu naanas pribloškė prieskonių gausa – anyžiai, kalendra, čili ir geroookai per daug druskos. Apie tai užsiminiau ir maistą ruošiantiems virėjams.
Tą patį naaną buvau pasirinkus ir su pagrindiniu patiekalu, bet jis elementariai man nebetilpo – pasiėmiau išsinešimui – vakare jo sodrumą kažkiek neutralizavo stiklinė šalto kefyro.
Pagrindinis patiekalas buvo sudėtas į fainą metalinį triaukštį indą, kurį būtų patogu išsinešti. Paklausus, ar leidžia taip daryt, komanda sakė, kad šiltojo sezono metu gal ir būtų aktualu pietauti lauke, todėl lyg ir būtų galima įdiegti kažkokią užstato sistemą, kad indus sugrąžintų.
Grįžtant prie mano bandomųjų pietų, lęšių košė buvo gausiai pagarinta čili – pagrindas turbūt garam masalos, taigi visiškai įprastas skonis. Salotos gražios, tik ilgi, kieti kopūstų šiaudeliai ne itin tvarkingai lenda burnon, tai šioks toks nepatogumas vadybint kiekvieną kąsnį.
Į 6,5 EUR dienos pietus įėjo dar stiklinė premium kategorijos sulčių – kaina kaip ir normali, įvertinus, kad maistas šviežias, ruošiamas po akim.
Tačiau skonio prasme ypatingo malonumo nepatyriau – pavalgiau kokybiško maisto ir tiek. Ir tai mano pasaulėžiūrai neprieštarauja. Ypač kas liečia dienos pietus – nėr čia ko tų skonio receptorių dirgint, nes po to tik apetitas sukyla.
Tačiau kaip alternatyva valgymui namie, šįkart ji savęs nepateisino. Patiekalai visom prasmėm paprasti – juos mikliai, išskyrus naaną, gali pasigaminti ir namie. Nors, kaip suprantu, kadangi ir čia naanas nekepamas specialioje krosnyje, o ant grilio, tai gali išsikepti ir keptuvėje. Vegetariškai versijai, kuri ir buvo skaidulinga ir tiršta, papildomas garnyras be salotų buvo apskritai nereikalingas. Jei būtų skystesnė – kitas reikalas.
Pirmą kartą šią užkandinę įvertinau tik dėl rankų darbo ir koncepcijos, bet ne už receptūras. Vis dėlto galutinai nenurašiau – pasitaikius progai su Belka išbandėme pusryčius. Buvo ir benedikto kiaušiniai, ir omletai su priedais, bet mes pasirinkom čiorizo ir lešių troškinį su skystai virtu kiaušiniu ir naanu – receptūra atrodė ta pati.
Porcija nedidelė, bet buvo sodriai skanu, o dviejų gabaliukų naano pasirodė per maža – pagalvojom, kad šito dalyko, kaip ir įprastos duonos, nereiktų riboti. Paprašėm dar – nepatingėjo iškepti specialiai, taigi išėjom patenkintos. Tiesa, druskos vėl buvo šiek tiek per daug. Reikia reguliuoti, ypač kai kiti patiekalai – pvz. troškinys su čorizo – savaime sūrūs.
Žodžiu, pusryčiai paliko visai kitą įspūdį nei dienos pietus, taigi pastaruosius reikės bandyti dar.
Leave a Reply