Ar žinote, kad, jei nuolat vaikštote su aukštakulniais, jūsų kūnas visą dieną laukia kompensacinio pašokimo judesio? O jis juk dažniausiai taip ir neįvyksta…Nors su aukštakulniais vaikštau ne kasdien, pastebėjau, kad jei tik pasitaiko galimybė ant ko nors pašokinėt, niekada nepraleidžiu progos.
Pasirodo, poreikis šokinėti yra vienas iš pirmykščių instinktų, kurio realizacijos šiandieniniame gyvenime stokojame. Nors nesu didelė tradicinės aerobikos ar stepo treniruočių gerbėja, bet kai pirmą kartą užmačiau naujovišką treniruotę, vadinamą „Kangoo jumps“ įtariau, kad man patiks.
„Kangoo jumps“, atliekami su specialiais batais – šokliukais – iš tiesų primena spyruokliuojančius kengūros judesius ir net žiūrint iš šono atrodo malonūs, taigi knietėjo išbandyti praktiškai.
Užsirašau į vienkartinę bandomąją treniruotę „DanceTime“ studijoje, pasirinkusi vieną iš šešių galimų lokacijų. Beje, koordinacija užsiregistravus maloniai nustebina – gaunu ir patvirtinimą e.paštu, ir sms kaip pasiruošti treniruotei bei priminimą.
Beje, organizatoriams su dalyvių managinimu yra reikalų, nes reikia sužiūrėti batų išmieras ir svorius ir paskirstyti batus, kad visiems tiktų. Atvykusi į treniruotę, suskaičiavau beveik dvi dešimtis žmonių, t.y. merginų ir moterų + vienas vaikinas. Kaip supratau iš senbuvių, tai didžiausias įmanomas skaičius.
Instruktorius išdalina batus, patikrina ar gerai užsisegėm – svarbu neperspausti, kad neužstabdytum kraujo cirkuliacijos pėdose, bet šiaip nieko ypatingo – panašu į riedučius, atsistojus jausmas irgi labai nesiskiria. Nežinau, kiek buvo naujokų kaip aš, bet niekam keblumų atsistoti ir vaikščioti nekilo.
Prieš pradėdamas instruktorius įspėja, kad jei rėks, tai nepyktume. „Hmm, galvoju, reiklus ar ką…“, tačiau iš tiesų visą treniruotė praėjo nuotaikingai, o naujokai gavo ir asmeninio dėmesio – instruktorius rasdavo progą prieiti prie kiekvieno ir pareguliuoti judesių geometriją.
Šiaip judėti su šokiukais nėra labai neįprasta – jokių specialių įgūdžių nereikėjo, itin sudėtingų judesių ar žingsnių kombinacijų nedarėme. Kai kuriose vietose susimaldavau, į kurią pusę sukamės, ar kur koją statyt, bet iš konteksto stipriai neiškritau.
Treniruotės pradžioje buvome įspėti palaikyti tokį intensyvumą, kokį pajėgiame – jei pavargsime, tiesiog risnoti vietoje, bet nesustoti. Atsigėrimas irgi neturi vykti chaotiškai – jam skirta speciali pertraukėlė. Darant kai kuriuos judesius man trūko raumens ištvermės ir amplitudės, bet kas lankantiems kokį pilates ar kalanetiką, turėtų nekelti problemų.
Kitas momentas – cardio intensyvumas, kuris man buvo optimalus, t.y. leido rimčiau paprakaituoti, kas įvyksta anaiptol ne visada. Kai kuriems, mačiau, reikėjo mažinti tempą, bet, manau, kad ištvermė tokiuose užsiėmimuose išsivysto gan greitai, juolab, kad spyruokliuojant atrodo, kad judesiai įgauna pagreitį ir reikalauja kiek mažiau pastangų. Gaila, kad ant sienos nebuvo laikrodžio – tas leistų geriau paskirstyti jėgas.
Nežinau, kiek judesiai/žingsniai varijuoja treniruočių metu – jei nedaug, gali pabosti. Tiems, kas neturi kantrybės įprastiems treniruokiams, dažniausiai reikia vis naujų kombinacijų ir garso takelio. Beje, pastarasis, nors ir popsinis, bet parinktas teisingai – suteikė papildomo įkvėpimo.
Šokinėdama susimąsčiau, kad priešais ritmingai judantys stangrūs „kolegių“ sėdmenys veikia kaip geras motyvatorius – darau išvadą, kad tai tikrai tinkamas sportas dailinti moteriškas linijas.
Žodžiu, smagu, efektyvu, tačiau neaišku, kada nusibos. Beje, ypatingo komforto persirengimo kambariuose nesitikėkit – salė kiek atokiau nuo jų, dušas yra, bet niekas nesusigundė naudotis.
Leave a Reply