Matyt, žodis „veganiškas“ kažkam veikia kaip buliui raudona skepeta, todėl restorano ALIVE iškaboje šio žodžio nematyti ir pranešime spaudai jis vadinamas augaliniu restoranu. O apsilankyti jame verta ne tik tiems, kurie išpažįsta tokį gyvenimo būdą – tiesiog smalsu savo gomuriu patikrinti, kaip aukštoji virtuvė išlaviruos tarp daugybės apribojimų.
Atsidaręs tik gruodžio mėnesį, restoranas jau pristato naują meniu – tarpinį tarp rudens ir pavasario. Tiesa, be orientacijos į vietinius produktus, dėl ko atsirastų dar daugiau apribojimų.
Nesitikėti gauti burokėlių būtų naivu – gavome ir maloniai nustebome – kelių spalvų keptų ir marinuotų burokėlių derinys su wasabi ledais ir pistacijoms uždavė gerą toną. Nenuvylė ir grybų sodas su pastarnokais.
Dėl artišokų ir porų pyrago nuomonės išsiskyrė, bet prie keliolikos žmonių stalo visada rasis kažkas, kas nelabai draugauja su tešlom.
Kepto tofu sriuba su kreivabudėmis vieniems pasirodė rūgštoka, kitiems aštroka, taigi skonio stoka neapkaltinsi.
Seitano kepsnys kataifi tešloje priminė, kad ne visi veganai bjaurisi mėsos skoniu, todėl mėgaujasi jos augaliniais pakaitalais. Kai greta raudonojo vyno ir daržovių sultinio padažas, kepti šparagai ir degintų bulvių purė, tai jautiesi padoriai pavalgęs.
Rissoto su trumais turbūt labiausiai įprastas dalykas, tik tiek kad šefui Pauliui Janušui (atėjusiam iš „Ertlio namo“) reiktų pasukti galvą dėl kreminės konsistencijos.
Pabaigai gavome rome marinuotų bananų desertą su mango tyre ir karamelės stiklu – pastarasis vaizdo duoda, bet skonio nelabai – norėtųsi kokio apetitiškesnio elemento. Bendrai desertas kuklus, bet skanus.
Apibendrinus viską, tai neabejotinas konkurentas kitiems aukštosios virtuvės restoranams, kuriems, deja, ne visiems pavyksta pamaloninti ne tik akis, bet ir skonio receptorius. Valgydamas ALIVE tikrai gali jaustis saugiai, kad į tavo lėkštę nepaklius čiobrialiaukė – negirdėjot apie tokią? – tai, matyt, girdėjot dar ne visas Vilniaus restoranų legendas:)
ALIVE niekam neperša savo etinių idėjų, tačiau kaip tik šią savaitę baigusi skaityti knygą „Sapiens“, kurioje sutraukta žmogaus evoliucijos istorija, susimąsčiau, kad net jautriais save laikantys žmonės sėkmingai ignoruoja milžiniško mąsto maisto pramonei naudojamų gyvūnų kančią. Ir aš nesiginčiju dėl šios produktų grupės reikalingumo racione, tačiau šiandieniniai būdai ją užsitikrinti iš tiesų yra siaubingi ir nepateisinami. Taip, patogiau neprisiminti, kad emocijas turinčius ir socialinius ryšius mokančius megzti gyvūnus pavertėme mašinomis, kurias išnaudojame be jokio gailesčio.
Ir prisiekę vartotojai negalvos. Bet gal susigundys gurmaniškais augaliniais patiekalais. Taigi, ar laikas tokiam restoranui Vilniuje, parodys tik pats laikas. Vis dėlto, manau, kad verta sąmoningai palaikyti įstaigą, kuri pagarbą gyvybei kelia aukščiau už norą prisikirsti bet kokia kaina.
Leave a Reply