Išvirkščia smalsumo pusė

Pažįstu daug žmonių, kurie būtinai perverčia kiekvienos savaitės „Žmones“ ir apžiūri renginių fotogalerijas portaluose, kur visi selebričiai ir norintieji įsitrinti fotografuojasi prie sienelės. Aš irgi kartais taip darau, jei po ranka pasipainioja žurnalas ar kokia sėkmingai mano dėmesiu sumanipuliavusi antraštė ar nuotrauka.

Kadangi tai toli gražu nėra įprotis, man klausimų nekilo iki to karto, kai impulsyviai atsidariau naujieną apie pasikeitusią Valinskienės šukuoseną  – WTF, nuo kada mane domina tokie dalykai? Jeigu ką, MAMA apdovanojimų fotogalerijos nemačiau ir man nekilo noras jos pasižiūrėt – jūs turbūt matėt, tai linko nededu:)

Lygiai toks pats „kam?“ pasistojo tuomet, kai per įprastinius sekmadienio pusryčius perverčiau „Žmones“ ir nevalingai pradėjau tyrinėti „Pifo nuotykius“, t.y. nuotraukas iš kažkokių renginių. Jei kas nors sėdi šalia, tai kyla pagunda ir pakomentuoti, o dažniausiai – pakritikuoti,  kaip ten kas atrodo. Na, rimtai, kokia to prasmė?

Neveltui Blaise‘as Pascalis (beje, ne tik filosofas, bet ir fizikas-matematikas) 17 a. sakė, kad smalsumas yra gryna tuštybė – paprastai norime ką nors sužinoti, kad po to galėtume tai aptarinėti. Mano mylimas cinikas Oscar‘as Wilde‘as laikosi tos pačios nuomonės „Publika turi nepasotinamą norą žinoti viską, išskyrus tai, ką iš tiesų verta žinoti“. Taigi reikalai nesikeičia per amžius.

Dėmesys kainuoja

Jei užsiduodame klausimą, ar smalsumas yra blogai ar gerai, stereotipiškai esame linkę palaikyti pastarąjį įsitikinimą, nes smalsumas=progresas yra aksioma nuo amžių amžinųjų: menininkai smalsumą laiko pagrindine energija (Robert Rauschenberg), o mokslininkai – vienu didžiausių malonumo šaltinių (Linus Paulig). Taigi to, kad smalsumas (ypač paremtas informacinio plyšio uždarymo idėja) padeda atrasti, suprasti ir mėgautis, neužginčysi.

Tačiau iš kitos pusės smalsumas (ypač, kai paremtas naujumo poreikiu) didina nesaugumą (jei smalsaujame apie nusikaltimų, nelaimių, pranašysčių detales), gadina nuotaiką (jei nuolat sekame, kaip kitiems sekasi ir save su jais lyginame – naujausias tyrimas apie socialinių tinklų ir pasitenkinimo gyvenimu ryšį čia) ir eikvoja laiką (kai tampa kompulsyviu elgesiu).

Matyt, dėl to jau daug metų neturiu televizoriaus, nesisiunčiu populiarių serialų, minimaliai asmeniniais tikslais naudojuosi FB, neperku gliancinių žurnalų. Pastebėjau, kad kuo įdomiau gyveni (ir tai nebūtinai reiškia išorinį aktyvumą), tuo mažiau kyla ranka patikrinti nuolat atsinaujinantį naujienų srautą.

Tuo tarpu impulsyvų norą tai daryti gali lemti baimė, kad kažką praleisime, nespėsime su kitais, nebebūsime „temoje“. Dažnai taip reaguojame į sensorinės stimuliacijos perteklių ar trūkumą asmeniniame gyvenime – tuomet pradedame ieškoti alternatyvių pabėgimo arba pasidirginimo kontekstų. Iš pradžių tai atrodo kaip malonus, naudingas ritualas, padedantis prasiblaškyti, o galiausiai tampa stingdančiu, trukdančiu susifokusuoti į save ar susikoncentruoti į realų veiksmą blogu įpročiu, išsunkiančiu energiją.

Smalsumas apie smalsumą

Smalsumo tekinimo mechanizme dalyvauja dopaminas (kitaip dar vadinamas atlygio hormonu), todėl ši „nekalta“ veikla turi didelį potencialą virsti priklausomybe. Beje, įdomu, kad net žinant apie neigiamas pasekmes, sunku atsispirti smalsumui – tai rodo eksperimentas su elektros iškrovą sukeliančiais tušinukais.

„Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis“ – liaudies išmintis ironiškai byloja apie kito žanro priklausomybę. Taigi, kai kyla noras kažkuo pasidomėti, vertėtų pasidomėti, iš kur šis noras kyla ir ką jo patenkinimas realiai duos.

Kodėl aš noriu ten įlįsti? Kodėl man reikia tai padaryti dabar? Kas iš to, kad peržiūrėsiu srautą? Ar tai suteiks didesnį pasitenkinimą nei nuveiktas man tiesiogiai naudingas dalykas? Kodėl man reikia tokios stimuliacijos? Kaip aš be jos jaučiuosi? Kodėl aš taip jaučiuosi? Ar tas spontaniškas veiksmas realiai pagerins mano savijautą? Ar kažkas kito turėtų didesnį efektą mano savijautai?

Šitie ir panašūs klausimai išties galioja ne tik smalsumui, bet ir kitiems kompulsyviems įpročiams – emociniam valgymui, rūkymui ir t.t. Tiesiog šalutinis smalsumo poveikis ne toks akivaizdus. Dažniau pasigirsta kalbų apie savęs atribojimą nuo neigiamos informacijos, tačiau tuščia informacija yra kaip ir tuščios kalorijos – naudos jokios, išskyrus apsunkimą.

Šiais laikais, kai tiek daug kalbama apie sąmoningumą, ne tik kūno, bet ir psichikos higieną, vertėtų atkreipti dėmesį ne tik į tai, ką dedi į burną, bet ir kuo maitini savo sąmonę/pasąmonę. Paskyrus bet mėnesį išsivalymui, gali pastebėti, kad kai kurie „produktai“ tau išvis nebeegzistuoja.