Medžiaginis požiūris į psichiką ir jos “ligas”

Praktiškai kiekvieną kartą, kai susiduriu su bent 10-mečiu jaunesnių žmonių kūryba (o kartais – viso labo kūrybiniais produktais), pasigailiu peržengusi savo principą jų neklausyti/nežiūrėti/neskaityti. Ir tai – ne išankstinė nuostata, o patirties nulemta įžvalga. Juolab, kad ne viena galvoju, kad apie 30 m. šiame pasaulyje reziduojantis nuomonės lyderis turi mažai šansų kažką naujo ir vertingo man pasakyti.

Be to, jokiose intelektinės produkcijos sferose nepripažįstu segmentuojančių išlygų – „kaip lietuviškam filmui / kaip moteriai / kaip jaunam žmogui / ir pan…“ tai neblogai/gerai. Arba dalykas suteikia tau vertę, arba ne.

Taigi naujo lietuviško filmo „Išgyventi vasarą“ premjeroje tokia išlyga lyg ir nuskambėjo: „jei tokius filmus Marija Kavtaradzė kuria tokiame amžiuje…“, tai, suprask, vėliau galime tikėtis geriau. Tiesą sakant, nustebau, kai, nuėjusi po premjeros į tualetą, išgirdau gan entuziastingą žinomos psichologės pagyrimą, kad filmas puikus. Nekalbant apie palankius kinematografijos mėgėjų atsiliepimus.

Tuo tarpu mano vidus burbuliavo, ir tą burbuliavimą, kaip ir Matelio „Nuostabiųjų lūzerių“ atveju, stiprino prieš arklį statomas vežimas – t.y. pijaras apie visokius tarptautinius apdovanojimus, kuriuos jau spėjo gauti šis filmas. Suprask „jei nepatiks, tai nieko tu neišmanai“. Na, bet aš ne iš tų, kuriems gėda pasisakyti, kai jų nuomonė priešinga daugumos ar elitinių ekspertų. Tai ir pasisakysiu.

Kinematografiškai filmas malonus, tačiau manęs neapleido įspūdis, kad forma – tik kompensacija turinio trūkumams. Aš tai vadinu „žaidžiame meną“ –  akiai paveiku, bet kiek tai prasminga – rimtas klausimas.

Aš esu lėtų filmų, kuriuose daugumai trūksta veiksmo, mėgėja, tačiau šio filmo pabaigos laukiau išreikštai – man nuobodu žiūrėti į dalykus, kuriuos apibrėžia principas „ką matau, tą ir dainuoju“. Jei turi stebėjimo įprotį, tokių melancholiškų ar tragikomiškų buitiakų (kokį režisierė sako ir siekusi padaryti) realiame gyvenime apstu –  didysis ekranas tam tikrai nebūtinas.

Po premjeros taip ir norėjosi paklausti režisierės – tai ką Jūs vis dėlto norėjote šiuo filmu pasakyti? Atsakymo paieškojau interviu. Ir man ne itin svarbu, ko ji nenorėjo padaryti – t.y. nestiprinti stigmos ir neromantizuoti, man svarbu, ką norėjo padaryti. Tačiau iš visų atsakymų susidaro įspūdis, kad tiesiog norėta apie vidutinio sunkumo psichines būsenas pakalbėti kino kalba. Na, to išties pakanka, kad kažkokie funkcionieriai ar ligonių asociacijos galėtų pasakyti „džiaugiamės, kad apie tai kalbama“.

„Psichinė liga yra kaip ir visos ligos“ – interviu sako režisierė. Atsiprašau, bet liga ligai nelygi – depresija kartu su bipoliniu sutrikimu yra tokie dažni, kad galima juos laikyti beveik madingais, ir tik kraštutiniais atvejais su tokiomis diagnozėmis atsiduriama psichiatrinėse ligoninėse.  Man rodos, užsimiršta, kad hospitalizavimo „reikalaujančios“ (kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų) psichinės ligos nė iš tolo neatrodo taip poetiškai ir negeneruoja krūvos entuziastų, nekantraujančių sudalyvauti gydyklos sporto šventėje, kaip rodoma šiame filme.

Išties, režisierei pavyko pratrinti ribas tarp „sveikų“ ir „nesveikų“ (kabutėse dėl to, kad tai išties labai sąlygiška), parodant, kad ligoniai būna normalesni už medicinos personalą (kuriam irgi galima pripaišyti vieną kitą diagnozę ar bent jau apspangimą nuo neuroleptikų). Ir nieko čia keisto, nes vargu, ar viskas tvarkoje „specialistui“, dirbančiam sovietinius gydymo principus tebepraktikuojančioje sistemoje ir už gana abejotiną atlyginimą. Nekalbant apie heroję – psichologijos studentę, su kurios pagalba, režisierė, kaip sykis patvirtina mitą, kad studijuoti psichologiją dažniausiai siekia turintieji psichologinių bėdų. O studijų pasekoje tie entuziastingi „galvos reikalų“ specialistai jaučiasi įgiję tiek pranašumo, kad dėl psichikos sutrikimų klasifikatoriaus filtrų ir gynybinių savo autoriteto mechanizmų nebesugeba asmeniškai sukurti elementaraus žmogiško ryšio.

Tačiau nepamirškime, kad filmas yra skirtas tarptautinei auditorijai, taigi apie lietuviškos psichikos sveikatos apsaugos sistemos „protinį atsilikimą“ scenarijaus autorei kaip ir neaktualu kalbėti. Ir būtent tokiu fantazija atmieštu vaizdavimu lietuviškai sistemai yra daroma meškos paslauga.

Kas nors kiek domisi šia sritimi, žino, kiek metų Dainius Pūras, tapęs JT Specialiuoju pranešėju teisei į fizinę ir psichikos sveikatą, bando prisibelsti į sprendimų priėmėjų ir visuomenės galvas, skalambydamas varpais, kad su psichinės sveikatos apsauga Lietuvoje yra blogai. Labai blogai. Lietuva neturėjo galimybių kartu su vakarais sukurti padorią alternatyvą medikamentiniam gydymui – mūsuose tik vienetai psichiatrų yra įvaldę psichoterapinius metodus ir dėl to visomis išgalėmis priešinasi pokyčiams, dėl kurių medikamentai, turintys kartais vos didesnį nei placebas efektyvumą ir daugybę šalutinių poveikių, nebebūtų pirmojo pasirinkimo priemonė. Lyg ir mačiau D.Pūro pavardę gausiame filmo konsultantų būryje – tai tarsi atsakymas į klausimą, kaip filmui ruoštasi, tačiau nepakankamas suvokti, kodėl jis gavosi toks skystas idėjine prasme.

Šiame filme iš esmės šaipomasi iš pacientės tėvo, kuris bando ieškoti tokių (galbūt kiek uždelstų) sprendimų, kaip daugiau saulės, gryno oro, sporto. Čia tipo liaudies prietarai? Tai kodėl jau bene dešimtmetį civilizuotame pasaulyje fizinis aktyvumas traktuojamas kaip pirminė depresinių būsenų valdymo priemonė, o sezoninių depresijų, kurios itin būdingos specifinio klimato zonoms, gydyme pasiteisina ir vitaminas D, ir šviesos terapija?

Žinoma, piliules pagal algoritmus  išrašinėti ir gerti paprasčiau, nei judinti smegenis ir užpakalį. Nors, vis dėlto, prisiėmusi atsakomybę už savo sveikimo perspektyvas, herojė pagaliau pasiduoda gyvenimo instinktui ir bando dirbtinai šypsotis (kam vėlgi tai atrodo kaip liaudies prietaras, verta žinti, jog eksperimentiškai įrodyta, kad ne tik psichinė būklė įtakoja veido raumenų motoriką, bet ir atvirkščiai). Deja, filmas nepadeda apčiupti ribos tarp lengvų bei pakankamai sėkmingai valdomų depresinių sutrikimų, ir sunkių, be hospitalizavimo neapsieinančių atvejų – tai, kas rodoma, panašėja į iškreiptų veidrodžių karalystę.

Iš to, ką perskaičiau iterviu, supratau, kad režisierės tikslas, jog su tokia būsena susiduriantis žmogus pasijustų mažiau vienišas. Really?  Šiais laikais, kai viešai pasisakyti, kad lankeisi/aisi pas psichoterapeutą yra mados dalykas? Na, gerai, galbūt prieš trejus metus, kai pradėtas filmo projektas, taip dar nebuvo, bet Lietuva nebėra izoliuota nuo pasaulio – kai kurios mados vėluoja, bet vis tiek ateina. Apskritai drįsčiau paklausti, kas per savo gyvenimą nėra turėjęs sunkesnių ar lengvesnių depresijos ar polinkio į suicidą epizodų? Paklauskite privačiame rate – sėkmingai tą etapą perėję žmonės nelinkę slėpti savo patirties.

Režisierė irgi nemato reikalo nutylėti, kad filmo idėja ir scenarijus paremti asmenine patirtimi. Taigi ir man turėtų rezonuoti, bet nerezonuoja. Todėl, kad, kai imiesi tokio reikalo, reikia ne tik savaip, naujai pakalbėti (ką šitas kinematografijos prasme kokybiškas filmas iš tiesų atlieka), bet ir kažką esminio pasakyti.

Kaip M.Kavtaradzė atskleidžia viename interviu, norėjosi įprasminti tą savo patirtį. Tačiau tam, mano, galva, reikalingas ne tik konstatavimas ir meninis atvaizdavimas, bet ir refleksija. Kodėl tai nutiko būtent tau ir tavo palatos kaimynams? Kodėl vienas nusižudo (filme – bičas su ilgesniu gydymosi stažu), o kitas užsibrėžia išgyti (filme – pirmakartė mergina)?  Filmas palieka daugiau klausimų, nei siūlo požiūrio kampų.

Nes viskas nėra taip paprasta, kaip interviu sako autorė – „geri vaistus, daraisi tyrimus“. Tada verta žinoti, kad greta antidepresantų į madą vėl grįžta elektrošokas (politkorektiškai reiktų sakyti elektrokonvulsinė terapija). Taigi į asmeninę patirtį panirusi autorė, galbūt visai nesiorientuoja kontekste, todėl ir nelabai žino kuria kryptimi plaukti.

Nežinau, ar jai kas bandė pasakyti, kad biomedicinis, arba kaip aš sakau „medžiaginis“, požiūris į ligas nėra 100% pasiteisinantis ir pateisinamas, todėl yra prasidėjęs rimtas paradigmos pokytis. Depresija nebėra vienareikšmiškai trakuojama kaip neurocheminio disbalanso pasekmė – randasi naujas požiūris, akcentuojantis psichosocialinius veiksnius ir „galios/jėgos disbalansą“. Tai išties daug filosofinio potencialo turinti tema, tačiau šiame filme į tai nesigilinama – tik klausimas ar dėl nesąmoningumo/neinformuotumo, ar vis dėlto sąmoningo pasirinkimo neapsisunkinti.

Pagalvojau, kad man šis filmas panašus į Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“, kurį interviu, kaip įkvepiantį minėjo pati filmo autorė. Skaitosi/žiūrisi gerai, bet po kurio laiko, deja, nebeatsimeni apie ką visa tai.  Taigi teisingiausia būtų pasakyti, kad filmas greičiausiai patiks žmonėms, kuriems viskas patinka. Tačiau jokiu būdu nenoriu atbaidyti nuo šio filmo žiūrėjimo – priešingai, kviečiu būti smalsiems, susidaryti savo nuomonę ir nebijoti diskutuoti. Nesutinku su požiūriu, kad Lietuvoje per maža/per daug girame/ar kritikuojame – man rodos, tiesiog dažniausiai renkamės neduoti jokio konstruktyvaus grįžtamojo ryšio.

Pati režisierė interviu išreiškė sveiką požiūrį į kritiką – ji supranta, kad tai, ką sukūrė, neprivalo patikti visiems. Tačiau ir filmo pristatyme, ir interviu jautėsi jos abejonė. Ir, manau, jog  neveltui – pasikliauju Marinos Abramović teiginiu, kad kai jautiesi savę atidavęs ir viską padaręs 100%, tai kritika nieko nekeičia, nes padaryti geriau tiesiog nebuvo įmanoma. Taigi kuo mažiau kompromiso su savo galimybėmis (nuo kūrybinių iki kantrybės ir laiko), tuo kūrinys stipresnis. Taigi visiems kuriantiems linkiu grįžtamąjį ryšį išnaudoti ne saviplakai, ar nugrimzdimui į susireikšminimo komą, o augimui.

Susipažinimui (tekste minėti interviu):

https://www.15min.lt/kultura/naujiena/kinas/rezisiere-m-kavtaradze-didziausia-sekme-butu-jei-perziurejes-filma-ziurovas-pasijustu-maziau-vienisas-4-1096732

https://www.ziniuradijas.lt/laidos/ka-zmones-dirba/marija-kavtaradze-kaip-pagyti-nuo-depresijos?video=1

D.Pūro paskaitos apie depresiją ir lietuviškos sistemos ypatumus, santrauka: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-04-06-prof-dainius-puras-depresija-ne-psichiatrijos-o-visos-visuomenes-reiskinys/175180