Medžiaginis požiūris į psichiką ir jos “ligas”

Praktiškai kiekvieną kartą, kai susiduriu su bent 10-mečiu jaunesnių žmonių kūryba (o kartais – viso labo kūrybiniais produktais), pasigailiu peržengusi savo principą jų neklausyti/nežiūrėti/neskaityti. Ir tai – ne išankstinė nuostata, o patirties nulemta įžvalga. Juolab, kad ne viena galvoju, kad apie 30 m. šiame pasaulyje reziduojantis nuomonės lyderis turi mažai šansų kažką naujo ir vertingo man pasakyti.

Be to, jokiose intelektinės produkcijos sferose nepripažįstu segmentuojančių išlygų – „kaip lietuviškam filmui / kaip moteriai / kaip jaunam žmogui / ir pan…“ tai neblogai/gerai. Arba dalykas suteikia tau vertę, arba ne.

Taigi naujo lietuviško filmo „Išgyventi vasarą“ premjeroje tokia išlyga lyg ir nuskambėjo: „jei tokius filmus Marija Kavtaradzė kuria tokiame amžiuje…“, tai, suprask, vėliau galime tikėtis geriau. Tiesą sakant, nustebau, kai, nuėjusi po premjeros į tualetą, išgirdau gan entuziastingą žinomos psichologės pagyrimą, kad filmas puikus. Nekalbant apie palankius kinematografijos mėgėjų atsiliepimus.

Tuo tarpu mano vidus burbuliavo, ir tą burbuliavimą, kaip ir Matelio „Nuostabiųjų lūzerių“ atveju, stiprino prieš arklį statomas vežimas – t.y. pijaras apie visokius tarptautinius apdovanojimus, kuriuos jau spėjo gauti šis filmas. Suprask „jei nepatiks, tai nieko tu neišmanai“. Na, bet aš ne iš tų, kuriems gėda pasisakyti, kai jų nuomonė priešinga daugumos ar elitinių ekspertų. Tai ir pasisakysiu.

Kinematografiškai filmas malonus, tačiau manęs neapleido įspūdis, kad forma – tik kompensacija turinio trūkumams. Aš tai vadinu „žaidžiame meną“ –  akiai paveiku, bet kiek tai prasminga – rimtas klausimas.

Aš esu lėtų filmų, kuriuose daugumai trūksta veiksmo, mėgėja, tačiau šio filmo pabaigos laukiau išreikštai – man nuobodu žiūrėti į dalykus, kuriuos apibrėžia principas „ką matau, tą ir dainuoju“. Jei turi stebėjimo įprotį, tokių melancholiškų ar tragikomiškų buitiakų (kokį režisierė sako ir siekusi padaryti) realiame gyvenime apstu –  didysis ekranas tam tikrai nebūtinas.

Po premjeros taip ir norėjosi paklausti režisierės – tai ką Jūs vis dėlto norėjote šiuo filmu pasakyti? Atsakymo paieškojau interviu. Ir man ne itin svarbu, ko ji nenorėjo padaryti – t.y. nestiprinti stigmos ir neromantizuoti, man svarbu, ką norėjo padaryti. Tačiau iš visų atsakymų susidaro įspūdis, kad tiesiog norėta apie vidutinio sunkumo psichines būsenas pakalbėti kino kalba. Na, to išties pakanka, kad kažkokie funkcionieriai ar ligonių asociacijos galėtų pasakyti „džiaugiamės, kad apie tai kalbama“.

„Psichinė liga yra kaip ir visos ligos“ – interviu sako režisierė. Atsiprašau, bet liga ligai nelygi – depresija kartu su bipoliniu sutrikimu yra tokie dažni, kad galima juos laikyti beveik madingais, ir tik kraštutiniais atvejais su tokiomis diagnozėmis atsiduriama psichiatrinėse ligoninėse.  Man rodos, užsimiršta, kad hospitalizavimo „reikalaujančios“ (kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų) psichinės ligos nė iš tolo neatrodo taip poetiškai ir negeneruoja krūvos entuziastų, nekantraujančių sudalyvauti gydyklos sporto šventėje, kaip rodoma šiame filme.

Išties, režisierei pavyko pratrinti ribas tarp „sveikų“ ir „nesveikų“ (kabutėse dėl to, kad tai išties labai sąlygiška), parodant, kad ligoniai būna normalesni už medicinos personalą (kuriam irgi galima pripaišyti vieną kitą diagnozę ar bent jau apspangimą nuo neuroleptikų). Ir nieko čia keisto, nes vargu, ar viskas tvarkoje „specialistui“, dirbančiam sovietinius gydymo principus tebepraktikuojančioje sistemoje ir už gana abejotiną atlyginimą. Nekalbant apie heroję – psichologijos studentę, su kurios pagalba, režisierė, kaip sykis patvirtina mitą, kad studijuoti psichologiją dažniausiai siekia turintieji psichologinių bėdų. O studijų pasekoje tie entuziastingi „galvos reikalų“ specialistai jaučiasi įgiję tiek pranašumo, kad dėl psichikos sutrikimų klasifikatoriaus filtrų ir gynybinių savo autoriteto mechanizmų nebesugeba asmeniškai sukurti elementaraus žmogiško ryšio.

Tačiau nepamirškime, kad filmas yra skirtas tarptautinei auditorijai, taigi apie lietuviškos psichikos sveikatos apsaugos sistemos „protinį atsilikimą“ scenarijaus autorei kaip ir neaktualu kalbėti. Ir būtent tokiu fantazija atmieštu vaizdavimu lietuviškai sistemai yra daroma meškos paslauga.

Kas nors kiek domisi šia sritimi, žino, kiek metų Dainius Pūras, tapęs JT Specialiuoju pranešėju teisei į fizinę ir psichikos sveikatą, bando prisibelsti į sprendimų priėmėjų ir visuomenės galvas, skalambydamas varpais, kad su psichinės sveikatos apsauga Lietuvoje yra blogai. Labai blogai. Lietuva neturėjo galimybių kartu su vakarais sukurti padorią alternatyvą medikamentiniam gydymui – mūsuose tik vienetai psichiatrų yra įvaldę psichoterapinius metodus ir dėl to visomis išgalėmis priešinasi pokyčiams, dėl kurių medikamentai, turintys kartais vos didesnį nei placebas efektyvumą ir daugybę šalutinių poveikių, nebebūtų pirmojo pasirinkimo priemonė. Lyg ir mačiau D.Pūro pavardę gausiame filmo konsultantų būryje – tai tarsi atsakymas į klausimą, kaip filmui ruoštasi, tačiau nepakankamas suvokti, kodėl jis gavosi toks skystas idėjine prasme.

Šiame filme iš esmės šaipomasi iš pacientės tėvo, kuris bando ieškoti tokių (galbūt kiek uždelstų) sprendimų, kaip daugiau saulės, gryno oro, sporto. Čia tipo liaudies prietarai? Tai kodėl jau bene dešimtmetį civilizuotame pasaulyje fizinis aktyvumas traktuojamas kaip pirminė depresinių būsenų valdymo priemonė, o sezoninių depresijų, kurios itin būdingos specifinio klimato zonoms, gydyme pasiteisina ir vitaminas D, ir šviesos terapija?

Žinoma, piliules pagal algoritmus  išrašinėti ir gerti paprasčiau, nei judinti smegenis ir užpakalį. Nors, vis dėlto, prisiėmusi atsakomybę už savo sveikimo perspektyvas, herojė pagaliau pasiduoda gyvenimo instinktui ir bando dirbtinai šypsotis (kam vėlgi tai atrodo kaip liaudies prietaras, verta žinti, jog eksperimentiškai įrodyta, kad ne tik psichinė būklė įtakoja veido raumenų motoriką, bet ir atvirkščiai). Deja, filmas nepadeda apčiupti ribos tarp lengvų bei pakankamai sėkmingai valdomų depresinių sutrikimų, ir sunkių, be hospitalizavimo neapsieinančių atvejų – tai, kas rodoma, panašėja į iškreiptų veidrodžių karalystę.

Iš to, ką perskaičiau iterviu, supratau, kad režisierės tikslas, jog su tokia būsena susiduriantis žmogus pasijustų mažiau vienišas. Really?  Šiais laikais, kai viešai pasisakyti, kad lankeisi/aisi pas psichoterapeutą yra mados dalykas? Na, gerai, galbūt prieš trejus metus, kai pradėtas filmo projektas, taip dar nebuvo, bet Lietuva nebėra izoliuota nuo pasaulio – kai kurios mados vėluoja, bet vis tiek ateina. Apskritai drįsčiau paklausti, kas per savo gyvenimą nėra turėjęs sunkesnių ar lengvesnių depresijos ar polinkio į suicidą epizodų? Paklauskite privačiame rate – sėkmingai tą etapą perėję žmonės nelinkę slėpti savo patirties.

Režisierė irgi nemato reikalo nutylėti, kad filmo idėja ir scenarijus paremti asmenine patirtimi. Taigi ir man turėtų rezonuoti, bet nerezonuoja. Todėl, kad, kai imiesi tokio reikalo, reikia ne tik savaip, naujai pakalbėti (ką šitas kinematografijos prasme kokybiškas filmas iš tiesų atlieka), bet ir kažką esminio pasakyti.

Kaip M.Kavtaradzė atskleidžia viename interviu, norėjosi įprasminti tą savo patirtį. Tačiau tam, mano, galva, reikalingas ne tik konstatavimas ir meninis atvaizdavimas, bet ir refleksija. Kodėl tai nutiko būtent tau ir tavo palatos kaimynams? Kodėl vienas nusižudo (filme – bičas su ilgesniu gydymosi stažu), o kitas užsibrėžia išgyti (filme – pirmakartė mergina)?  Filmas palieka daugiau klausimų, nei siūlo požiūrio kampų.

Nes viskas nėra taip paprasta, kaip interviu sako autorė – „geri vaistus, daraisi tyrimus“. Tada verta žinoti, kad greta antidepresantų į madą vėl grįžta elektrošokas (politkorektiškai reiktų sakyti elektrokonvulsinė terapija). Taigi į asmeninę patirtį panirusi autorė, galbūt visai nesiorientuoja kontekste, todėl ir nelabai žino kuria kryptimi plaukti.

Nežinau, ar jai kas bandė pasakyti, kad biomedicinis, arba kaip aš sakau „medžiaginis“, požiūris į ligas nėra 100% pasiteisinantis ir pateisinamas, todėl yra prasidėjęs rimtas paradigmos pokytis. Depresija nebėra vienareikšmiškai trakuojama kaip neurocheminio disbalanso pasekmė – randasi naujas požiūris, akcentuojantis psichosocialinius veiksnius ir „galios/jėgos disbalansą“. Tai išties daug filosofinio potencialo turinti tema, tačiau šiame filme į tai nesigilinama – tik klausimas ar dėl nesąmoningumo/neinformuotumo, ar vis dėlto sąmoningo pasirinkimo neapsisunkinti.

Pagalvojau, kad man šis filmas panašus į Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“, kurį interviu, kaip įkvepiantį minėjo pati filmo autorė. Skaitosi/žiūrisi gerai, bet po kurio laiko, deja, nebeatsimeni apie ką visa tai.  Taigi teisingiausia būtų pasakyti, kad filmas greičiausiai patiks žmonėms, kuriems viskas patinka. Tačiau jokiu būdu nenoriu atbaidyti nuo šio filmo žiūrėjimo – priešingai, kviečiu būti smalsiems, susidaryti savo nuomonę ir nebijoti diskutuoti. Nesutinku su požiūriu, kad Lietuvoje per maža/per daug girame/ar kritikuojame – man rodos, tiesiog dažniausiai renkamės neduoti jokio konstruktyvaus grįžtamojo ryšio.

Pati režisierė interviu išreiškė sveiką požiūrį į kritiką – ji supranta, kad tai, ką sukūrė, neprivalo patikti visiems. Tačiau ir filmo pristatyme, ir interviu jautėsi jos abejonė. Ir, manau, jog  neveltui – pasikliauju Marinos Abramović teiginiu, kad kai jautiesi savę atidavęs ir viską padaręs 100%, tai kritika nieko nekeičia, nes padaryti geriau tiesiog nebuvo įmanoma. Taigi kuo mažiau kompromiso su savo galimybėmis (nuo kūrybinių iki kantrybės ir laiko), tuo kūrinys stipresnis. Taigi visiems kuriantiems linkiu grįžtamąjį ryšį išnaudoti ne saviplakai, ar nugrimzdimui į susireikšminimo komą, o augimui.

Susipažinimui (tekste minėti interviu):

https://www.15min.lt/kultura/naujiena/kinas/rezisiere-m-kavtaradze-didziausia-sekme-butu-jei-perziurejes-filma-ziurovas-pasijustu-maziau-vienisas-4-1096732

https://www.ziniuradijas.lt/laidos/ka-zmones-dirba/marija-kavtaradze-kaip-pagyti-nuo-depresijos?video=1

D.Pūro paskaitos apie depresiją ir lietuviškos sistemos ypatumus, santrauka: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2019-04-06-prof-dainius-puras-depresija-ne-psichiatrijos-o-visos-visuomenes-reiskinys/175180


← Previous post

3 Comments

  1. Inga

    “Žinoma, piliules pagal algoritmus išrašinėti ir gerti paprasčiau, nei judinti smegenis ir užpakalį” – ačiū, toliau neskaičiau. Dar parašykite, kad “depresija tinginių liga”, “dirbt reikia, tai nebus kada sirgti” ir t.t. Jei gyventumėte su depresija sergančiu žmogumi (o aš gyvenu), tai nutuoktumėte, kad judinti to užpakalio žmogus kartais tiesiog negali. Tiesiog. Negali. Fiziškai. Taškas. Labai smagu vaizduotis žinovę pasiskaičius madingų vadovėlių, bet realybė kartais parodo kitą veidą. Apskritai akivaizdu, kad neturite žalio supratimo, apie ką kalbate ir rašote. Jo, feisbuko burbule gal madinga pasigirti buvus pas psichoterapeutą, bet ar žinote, kad nemokamai valstybė leidžia apsilankyti 10 kartų? Dešimt sumautų kartų, kai šiaip psichoterapija trunka metų metus? O vidutiniškai valandos konsultacija kainuoja 30-40 ir daugiau eurų? Kaip jums atrodo, kiek žmonių Lietuvoje gali sau tai leisti – kartą per savaitę tiek mokėti iš savo kišenės, o kur dar, kaip jūs sakote, aktyvi fizinė veikla, sportai, masažai etc etc? Tai, ką jūs sukdamasi Vilniaus Naujamiesčio burbule vadinate mada ir kam demonstruojate lengvą panieką, daugybei žmonių tebėra tik nepasiekiama svajonė.

    • Strelka

      Šis įrašas ne tiek apie depresiją, kiek apie filmą. Tai, ką Jūs sakote komentare kaip tik patvirtina, kad svarbu kalbėti apie ribą, kai iš lengvų ar vidutinių būsenų nuslystama į sunkias, iš kurių išsikrapštyti tampa išties sudėtinga. Belieka apgailestauti, kad tie aspektai nepaliečiami filme, nors tą klausimą, kaip sykis, – sąmoningai ar ne – iškelia. Suprantu, kad teiginys “judint smegenis ar šikną” gali trigerint emociškai, tačiau jo nevartočiau, jei neataikyčiau saviironiškai. Tuos faktus, kuriuos minite, puikiai žinau – dėl to ir pasidalinau nuoroda į, mano galva, pakankamai informatyvų Pūro staipsnį apie tai, kaip atrodo depresijos gydymas lietuviškoje sistemoje. Jums atrodo, kad negalėčiau turėti tokio požiūrio, jei būčiau gyvenus su sergančiu žmogumi ar pati sirgusi? Tai galiu pasakyti, kad ši tema man gan gerai pažįstama ne tik teoriškai. Tema apie “nepasiekiamas svajones” yra labai įdomi ir plati, nes susijusi ne tik su depresija – galbūt verta atskirai jai atsidėti. Bet grįžtant prie depresijos klausimo, laimei Naujamiesčio burbule yra internetas:), taigi galiu šį bei tą rekomenduoti norintiems giliau susipažinti su depresijos reikalais:
      Johann Hari, pernai išleidusio knygą “Lost Connections: Uncovering the Real Causes of Depression”, pranešimas: https://www.youtube.com/watch?v=Hfl3Yh7fS4g&feature=youtu.be
      Depresijos gydymo centro renginys (rytoj!) – “Depresija – civilizacijos liga”: https://www.facebook.com/events/1984809308248374/
      Vėliau bus daugiau

  2. Diana

    Filmo dar nemačiau, yra planuose tik. Tiesiog kilo keletą minčių
    paskaičius įrašą ir nusprendžiau parašyti.

    Dėl segmentuojančių išlygų, tai asmeniškai joms pritariu tam tikrais
    atvejais. Na jei asmuo, kažką daro pirmą kartą ar yra pradedantysis, tai
    jei vertinu, tai vertinu atlaidžiau. Tiesiog jei niekada kažko nedarei
    ar labai mažai, tai vertinti taip pat kaip daugiau dariusi nelabai manau
    galima, nelabai tikslinga būtų. Gali ir ūpą, norą taip nuslopinti. Čia
    gal iš asmeninės patirties tokios mintys, kai tekdavo girdėti kodėl tik
    taip, čia nieko ypatingo ir panašiai, kai tai mane veikdavo neigiamai.

    Ne visuose visuomenės dalyse požiūris į psichologines problemas, ligas
    pasikeitęs. Kai kuriuos jau pasiekia žinios/naujienos (iš žinomų žmonių
    straipsnių, įrašų ir t.t., kas tai skaito), kad psichologinės ligos yra
    pas dažną asmenį, bet suvokimo ar net labiau priėmimo trūksta ir yra dar
    likę mitų. Įstrigęs pavyzdys yra apie knygą be pavadinimo, jai reklamos,
    dėmesio palyginus netruko. Tai teko girdėti reakciją į tokios knygos
    viešinimą, kad nedera, nereikalinga tokią knygą reklamuoti ir gal net
    rašyti, nes tai neturi vertingos priežasties, tikslo bei gali kaip tik
    paskatinti žudytis. Tiesa, kad kiekvienas mes turime skirtingas
    patirtis, mintis, pažiūras ir buvima atviru įvairiems kitokiems dalykams
    arba ne.

    “kad biomedicinis, arba kaip aš sakau „medžiaginis“, požiūris į ligas
    nėra 100% pasiteisinantis ir pateisinamas” čia pritariu tikrai. Tik
    šis požiūris iš esmės yra visose srityse susijusiuose su sveikata,
    išvaizda. Kartais tai nėra tik gydytojo “kaltė”, kad jis gydo simptomus,
    gydo tik vaistais be papildomų kitų “nemediciniškų” dalykų. Kiek yra ir
    pacientų tokių, kurie pas gydytoją eina laukdami tiesiog gauti tabletę,
    paprastą sprendimą šios akimirkos problemai. Tokiems net ir
    pasiūlius sprendimą be tos “tabletės” arba kad ir su ja, bet kitokį nei
    pratę būdą, nemaža dalis atmeta.
    Puikus pavyzdys yra svorio metimas. Reklamose, spaudoje, soc. tinkluose
    daugumoje atveju siūlomas kaip sakau “stebuklingos tabletės” būdas, kad
    nusipirkai ir išgėrei, daugiau nieko nereikia daryti ir viskas jau
    lieknėji. Džiaugiuosi, kad atsiranda daugiau žmonių, kurie kalba apie
    sveikesnius ne tik fiziškai, o ir psichologiškai būdus, be drastiškų
    metodų, be “stebuklingos tabletės” pirkimu, o tiesiog dirbant su savimi
    pirmiausia ne tik fiziškai, bet psichologiškai.
    Matau tokio tipo situacijų daugumoje sričių ir susijusių su sveikata.
    Džiaugiuosi, kad yra ir daugėja gydytojų, kurie žiūri plačiau į
    problemas, jas sprendžia be ar ne vien su tabletėmis. Su tokiais, kaip
    sakau moderniai,s gydytojais teko susidurti skirtingose medicinos
    srityse, įstaigose. Geras pokytis yra, vyksta.

    Nustebau perskaičiusi, kad į madą grįžta antidepresantai ir
    elektrošokas. Galvojau, kad tai jau nėra madinga ypač elektrošokas.

Leave a Reply