Universalus galvos „remontas“

Nuo 90-ųjų prabėgę 30 m. iš tiesų yra padorus laiko tarpas, kad susiformuotų tam tikras sentimentas šio laikmečio atžvilgiu, ir didžiulė MO parodos „90-ųjų DNR“ sėkmė patvirtina, kad jau laikas pasiknisti atminties dėžėse ir apie pareflektuoti apie šią specifinę pereinamojo laikotarpio vakciną.

Kokiems užkratams mes buvome specifiškai imlūs, o kokiems tapome atsparūs? Kokią epigenetinę informaciją pernešime savo vaikams ir anūkams? (Juk ne veltui rašomos sociologinio pobūdžio knygos „90-ųjų tėvai“)

Taigi, pirmasis Jurgos Tumasonytės romanas (tačiau ne pirmoji knyga) „Remontas“ tapo puikia galimybe dar kartą prie šių klausimų grįžti. Nes pernai, beveik tuo pačiu metu, perskaičiau Virginijos Kulvinskaitės „Kai aš buvau malalietka“, kuris, kaip ir „Remontas“, grąžino į tuos nebrandžius jaunos mūsų demokratijos metus, visiškai apvertusius galimybių ir kontrolės santykį su visomis pasekmėmis vertybėms, autoritetams ir prioritetams.

Kadangi šias knygas vienija ekskursas į 90-uosios ir jas parašė panašaus amžiaus autorės, nelyginti jų neišeina, tačiau kartu tai neturi esminės reikšmės, nes abi knygos skaitosi puikiai, leidžia nesunkiai identifikuotis su pagrindinių personažų aplinka ir gyvenimo aktualijomis bei aktualizuoja panašius klausimus.

Kiek pamenu, „Malalietka“ rašyta biografiniu pirmu asmeniu, pasakojimas chronologiškas, o „Remontas“ – detektyvinė fikcija, su gerai sukalta kompozicija.

Tačiau J.Tumasonytės personažai tokie ryškūs, atrodytų specifiniai, bet kartu neįtikėtinai universalūs – įdomu, ar čia tik man, ar daugumai sutapimas viršytų 50%?

O prisiminus nuvalkiotą L.Tolstojaus citatą apie tai, kad laimingos šeimos panašios, o nelaimingos kiekviena savaip, nejučia kyla klausimas – bet ar tikrai? O gal tas gabalas sovietmečio ir užklupusi laisvė tuos gyvenimo scenarijus stipriai subendravardiklino?

Manau, kad šią knygą itin verta paskaityti kai kuriems xennials ir millenials kartų atstovams, įsivaizduojantiems, kad jų vaikystės ir paauglystės patyrimas labai specifiškas ir dėl to jie dar šiandien jaučiasi vieninteliai su savo psichologija nesusitvarkantys keistuoliai tobulų ir laimingų žmonių pasaulyje.

Nuo mano tų laikų dulkės patyrimų jau buvo nubrauktos „Malalietkos“ ir minėtos MO parodos dėka, tačiau vis tiek surezonavo per tėvų ir vaikų santykių bei šeiminės aplinkos įtakos likimui aspektą. Šis klausimas atrodo labai svarbus bendrąja prasme, nes šiais laikais gebėjimas „kokybiškai apkaltinti tėvus“ tampa savotiška psichoterapine mada.

Nenoriu kartoti tų aspektų, kuriuos paliečiau „Malalietkos“ apžvalgoje, nors jie šios knygos kontekste taip pat aktualūs, bet „Remontas“, nejučia padėjo pamatyti plačiau ir netgi reabilituoti tas tėvų kaltes, nepaisant to, kad herojai prisidirbo daugiau.

Esmė ta, kad čia kompaktiškai, su nedideliu eksursu ir į ankstesnes kartas. išsukami keletos tridešimtmečių gyvenimo scenarijai, startavę iš, atrodytų, panašių socialinių pozicijų tame pačiame daugiabutyje. Bandantiems susieti pasekmes su priežastimis, J.Tumasonytė leidžia įsijausti į psichologijos detektyvų vaidmenį, pakišdama iškalbingus psichologinius herojų portretus ir santykių šeimoje peizažus.

Ir, tikėtina, kad kiekvienas iškels savo versiją, kas čia, dėl ko ir kaip. Tačiau man išsinarpliojo įžvalga, kad iš tiesų ne taip svarbu – ar mergaitė, auganti control freak‘ės šeimoje su psichologiškai impotentišku tėvu,  taps maištininke, ar tėvo pincese, nuo vaikystės giriama už seksualinį patrauklumą ir matanti atitinkamą mamos pavyzdį. Nei vienos vaikystės aplinkybės (net jei pridėtume viskuo pasirūpinti išmokytą pelenę ar tobulumo visose srityse siekiančią ledi) negarantuoja visiško išsipildymo ir laimės scenarijaus.

Nemanau, kad toks buvo knygos tikslas, bet man asmeniškai ji galutinai atpalaidavo neišsipildžiusių lūkesčių tėvams gniaužtus – tapo žmogiškai akivaizdu, kad gyvenimas – tai viso labo edukacinis žaidimas, kuriame nuolat balansuojame tarp laisvės ir kontrolės, malonumo ir pareigos ar kitų poliariškumų.

Pastangos padaryti viską kuo geriau, niekaip negali pranokti riboto dualistinio suvokimo, skirstantį viską į gera ir bloga, normalu ir nenormalu ar pan. Nes taip ir švytuojama nuo vieno kraštutinumo į kitą, o vystymasis yra laipsniškas, o ne eksponentinis, kaip mums norėtųsi. Juk net ir šiandien suvokimą, kad vaikas nėra tėvams subordinuotas investicinis lūkesčių projektas, peržengti geba retas.

Priešingai, šiuolaikiniai tėvai galvoja, kad tiesiog nebedarys tų klaidų, kurios buvo daromos jų auklėjime, ir dėl to su savo vaikais atlieka naują socialinį eksperimentą, ko pasekoje naivu būtų tikėtis apsieiti be šalutinio poveikio. Klausimas, ar iš 90-ųjų išaugusiems tėvams, tikintiems, jog peršoks „pakankamai gerų tėvų“ kartelę ir pateks į „supertėvų“ lygą, perdėtos pastangos ir investicijos neduos atvirkštinio rezultato.

Todėl, suvokimas, kurį išsinešiau iš šios knygos, skatina ne kuo labiau įsijausti į šį, tarytum, rimtą ir atsakingą žaidimą, kurį vadiname gyvenimu, o gebėti pakilti virš žaidimo lentos ir pažiūrėti į žaidėjus bei jų scenarijus iš tam tikros distancijos. Juk tai paprasčiausias būdas suvokti savo, kaip žaidėjo galimybę ties kiekvienu ėjimu pasirinkti – būti asmeninę valią įkūnijančiu kovotoju ar įrankiu Dievo rankose. Kokiomis proporcijomis tai daryti – asmeninio skonio, o tiksliau – atsakomybės – reikalas.