Pirmą kartą su architekte Guoda Bardauskaite, metusia darbą prestižinėje sostinės architektūros studijoje ir išsikėlusia į provincijos miestelį, netiesiogiai susidūriau turbūt prieš 6 metus, perskaičiusi interviu kažkokiame žurnale – nepamenu, ką tokio ji ten tokio man rezonuojančio pasakė, tačiau pavardė įstrigo.
Kažkuriuo metu į akis pateko fotoreportažai iš „Miško uosto“ renginių – suvedžiau galus, kad tai susijusi kūrybingų miesto ekspatų bendruomenė, šiltai ir kūrybiškai žiūrinti į žmonių santykius, vertinanti jaukų ir tvarų gyvenimo būdą. Todėl pernai pabuvusi Cesio miestelyje Latvijoje ir svarstydama apie bent kiek panašius pavyzdžius Lietuvos provincijoje, prisiminiau Švenčionėlius.
Na ir šiemet, man pradėjus sekti kanadiečių kanalą „Living big in a tiny house“, į akiratį pakliuvo „Žvirblis“ – lietuviškos architektūros ir interjero studijos „Šilta Šiaurė“ suprojektuotas namukas. Sekdama juo atradau ir „Strazdą“ ir gamtos jaukumo pripildytus visuomeninius šios studijos projektus.
Taigi supratau, kad šių trijų kartų daugiau nei pakanka, kad pakalbinčiau tris Švenčionėliuose, „Miško uoste“ veikiančios studijos įkūrėjas – Guodą Bardauskaitę, Mariją Savickienę ir Eglę Židonytę.
Juolab, kad, uždarytos sienos paskatins miestiečius ieškoti poilsio Lietuvoje, o gal netgi persvarstyti gyvenimo didmiestyje trūkumus ir provincijos privalumus. (Tik gaila, kad man, kaip katino, vardu Vaflis, šeimininkei, nebus kaip gyvai pakalbinti ir šuns, vardu Šokoladas:)
Taigi pradedam.
Ar, sprendžiant pagal Švenčionėlius ir platesnį jūsų pažįstamų kontekstą, vektorių #išmiestoįkaimą jau galima vadinti tendencija, ar tai vis dar epizodiniai atvejai?
Guoda: Manau, kad šis vektorius egzistuoja, bet daugiau tarp vyresnių, Vilniuje savo „atidirbusių” žmonių. Ir keliasi jie ne į miestelius, o į nuošalias sodybas gražiose vietose. O mes dažnai pasijuntame inovatoriškai – daugelis nustemba išgirdę „šiaurės” lokaciją, o ypač tai, jog susikūrėme čia ne tik gyvenimą, bet ir darbo vietas. Pastebime, kad jauni žmonės sunkiai ryžtasi palikti Vilniaus centrifūgą, yra daug baimių. Smagu, kad pamatę kaip gyvename, vis daugiau draugų leidžiasi į panašius nuotykius. Vien Švenčionėliuose mūsų, atvykėlių, jau trylika, atsklinda gandų ir apie mūsų įkvėptus emigrantus į kitus miestelius. Manau, kad išsikraustymas į miestelį – ne toks ekstremalus pokytis, kaip į vienkiemį. Čia yra asfalto, parduotuvių, neprivalai ravėti daržo ir, jei nori, gali gyventi bute, nenutoldamas nuo įprastų gyvenimo algoritmų. Taip pat čia yra bendruomenė, ir ryšiai tarp žmonių tokie glaudūs, kad su kaupu kompensuoja miestietišką būtį.
Ar tokiems kūrybos žmonėms, kaip jūs, buvo sunku iškristi iš miestietiško konteksto? Ar dažnai į jį grįžtate? Prie ko sunkiausia buvo adaptuotis; ką atradote; ko ilgitės ir nuo ko visiškai atpratote?
Guoda:Man sprendimas išsikraustyti iš miesto atėjo natūraliai ir didesnių adaptacinių problemų nesukėlė. Pradžioj dar kalbėdavomės apie gyvenimą čia kaip apie eksperimentą neapibrėžtam laikotarpiui, iš kurio bet kada galime pasitraukti. Bet greitai mažas miestelis su savitu mentalitetu, ramiu gyvenimo tempu, įkvepiančia gamta tapo namais – prisijaukino mus stipriau nei bet kuris nuomotas butas sostinėj. Netrukus įsigijome čia būstus ir nustojome svarstyti tokius klausimus. O į Vilnių darbo reikalais važiuojame bent kartą per savaitę, to man užtenka užpildyti kitus su miestu susijusius poreikius. Jaučiu, jog gyvenant čia poreikiai apskritai sumažėjo. Nebe taip kamuoja vadinamas FOMO (fear of missing out), savigrauža nenuėjus į renginį, baimė praleist kažką svarbaus. Visai atkrito shopping’as kaip laisvalaikio leidimo būdas, daugiau ėmiau investuoti į savijautą, o ne į įvaizdį. Čia mažiau įvairovės, tad dar labiau norisi leistis į tolimas keliones, atsverti šią kaimo ramybę ir įsikvėpti “pasimaitinant” įvairesniais kultūriniais kontekstais.
Eglė:Kaimo dovana yra laikas! Ir jo šalutinis poveikis – lėtumas, kai būnu lėta, mažiau jaudinuosi be reikalo, labiau mėgaujuosi. Išsikrausčius iš Vilniaus man buvo nemalonu prisipažinti, kad miesto stresas ir gyvenimas pagal miesto ritmą ir taisykles buvo mano pasirinkimas, kad egzistavau tame diskomforte dėl nežinojimo ir įsivaizdavimo, kad miestas būtinas mano profesinėms ambicijoms patenkinti, kad mieste gyvena įdomiausi ir “savi” žmonės, kad miestas – greitkelis į pilnatvę. Visus tuos dalykus gaunu Švenčionėliuose su kaupu ir be vargo.
Marija: Pradžioje buvo sunku. Natūralu, kad atvykus į mažą miestelį, kuriame nieko nepažįsti, jautiesi nejaukiai. Daugiau akių tave mato, pažįsta, daugiau žino ką veiki ir ko neveiki. Tai kartais erzina, tačiau turi ir daug žavesio. Į miestą dabar vykstu retai, daugumą darbų pavyksta atlikti nuotoliniu būdu. O ir smagiau, kai žmonės atvyksta pas mus, taip pamatydami, kad ne tik mieste galima gyventi. Visiškai atpratau nuo trumpo bendravimo, kai pas mus atvyksta draugai, bendraujame mažiausiai pusdienį, dažnu atveju kelias dienas. Taip sugebame panirti į pokalbį ir giliau vienas kitą pažinti, ne tik “pasiup’datinti”. O labiausiai ilgiuosi kavinių ir galimybės pasimėgauti skaniu maistu ir ne namine kava.
Kaip apibūdintumėt „Šiltos Šiaurės“ požiūrį ir stilių? Kiek jis įtakotas skandinaviškų madų, kiek baltiškų tradicijų, galbūt ir kitų įkvėpimo šaltinių? Kuo specifiška kiekvienos iš jūsų kūryba? Kaip sekasi suderinti savo skonį ir užsakovų norus?
Guoda: „Šilta šiaurė” dar jauna, tai galima sakyti, jog stilius tik formuojasi. Man atrodo, kad tai mix’as tarp Marijos praktiškumo/jaukumo, Eglės techno/minimalizmo ir mano etno/eko krypties. Pastaruoju metu pasijuokiam, kad mūsų darbai supanašėjo, matyt viena kitai darom didelę įtaką. Apskritai sutariam dėl skandinaviškos krypties ir stengiamės kūryboje neapleisti žmogiškumo – tiek kalbant apie santykį su klientu, tiek apie jautrų, kliento poreikius atliepiantį priėjimą prie darbų. Šias gaires atspindi ir mūsų pavadinimas. O klientai mus myli ir didelių kančių derindamos sprendinius dažniausiai nepatiriame. :)
Marija: Man atrodo, kad ŠŠ yra ne tiek apie madą, kiek apie jausmą. Kaip jautiesi būdamas tose erdvėse, kur gyveni/dirbi/pramogauji. Mados keičiasi, o pojūčiai išlieka. Atitolusios nuo miesto dirgiklių, manau, kad daugiau jaučiame ir tai perteikiame savo kūryboje. Gal dėl to vis rečiau naudojame sintetines ir vis dažniau natūralias medžiagas. Mums tikriausiai sekasi, nes mūsų užsakovai paprastai “važiuoja” ta pačia banga kaip ir mes, todėl dažnu atveju vieni kitus papildome.
Eglė: Mes nesikankinam darbe, darom tai, kas malonu, kas “veža”. Jau nepamenu, kada laukiau penktadienio kaip išganymo. Manau, tas požiūris prasiskverbia pro mūsų internetinį įvaizdį ir klientas jaučia, kad tikrai mums rūpi. Ir tas asmenybių skirtingumas padeda pasidalinti atsakomybes: vadybą, kūrybą, ryšių mezgimą, techninį išpildymą ir t.t
Kaip sekasi „Šiltai Šiaurei‘: ar jūsų užsakovai pagrinde Lietuvoje, ar ir užsienyje? Ir kuo daugiausia tenka užsiimate – individualių namų architektūra, visuomeniniais ar individualiais interjerais?
Guoda: Įvairaus mastelio ir pobūdžio užsakymų turime tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Tik pradėję „šiaurės” veiklą, daugiau darbavomės prie interjerų, o dabar vis dažniau turime užsakymų architektūrai. Tuo labai džiaugiuosi, nes galiu daryti tai, ką dariau Vilniuje, tik jau savaip ir savarankiškai. Mes visos pagal išsilavinimą – architektės, tad siekiame daugiausia tuo ir užsiimti. O patirtis interjerų projektavime išmokė problemas spręsti įvairiais rakursais, mąstyti skirtinguose masteliuose. Dabar turime visus įrankius didelius projektus išbaigti iki smulkių detalių.
Individualiuose projektuose daugiau prisitaikymo, sprendimų ieškojimo su klientais, o visuomeniniai palieka laisvės mūsų pačių saviraiškai – abu keliai savaip įdomūs, su savo iššūkiais ir privalumais. „Šiaurėj” mėgstam ir tą, ir tą.
Koks projektas kiekvienai iš jūsų svarbiausias/brangiausias ir kodėl? Taip pat galbūt turite kažkokių vizijų, kurias trokštat įgyvendinti (nebūtinai grynai architektūrinių)?
Eglė: Šiuo metu dirbu su unikaliu objektu – Kamariškių dvaro rūmų Lietuvos pasienyje konversija į menų ir lėto gyvenimo erdves. Rekonstrukcijos man asmeniškai yra įdomiausia architektūros sritis, o dvaro savininkai žiūri į architektūrinį paveldą su didele pagarba, nesiekia pelno ir yra kupini inovatyvių idėjų. Darbas istoriniame architektūriniame kontekste reikalauja subtilumo ir išradingumo, seną pastatą pritaikyti naujai paskirčiai man atrodo sudėtingesnio lygmens uždavinys, nei nauja statyba, daugiau dėmenų, apribojimų ir iššūkių, tenka bendrauti ir konsultuotis su patyrusiais meistrais. Dažnai tokioje terpėje techninio išpildymo specialistams atsakomybė kurti išliekamąją vertę kur kas akivaizdesnė, nei projektuojant komercinį užsakymą, tarsi inžinieriai, konstruktoriai ir rangovai tampa sukalbamesni dirbti vardan estetinio sprendimo.
Guoda:Man patinka komponuoti pastatus jautriose teritorijose, įnešti naują scenarijų nesuardant vietos dvasios. Dėl to mieliausias – degintos medienos vasarnamių kompleksas pajūry, skirtas kaituotojų bendruomenei. Jame stengiausi grubią, atšiaurią kuršių dvasią suderinti su stilingais, šiuolaikiškais sprendimais, ieškojau subtilių architektūros detalių, pasakojančių istoriją. Dar džiaugiuosi kanapių cemento hempcrete nameliu.
Abiejų šių projektų įgyvendinimas – dar tik procese. Dėl to kai prireikia įgyvendintų pavyzdžių, dažnai sugrįžtu prie projektų, prie kurių dirbau Vilniaus “Aketuri” architektų biure. Iš jų man mieliausi – “Melt” viešbutis Palangoje, “mirksintis” namas Zarasų rajone.
O vizijų yra daug ir įvairių, pastaruoju metu jos sukasi aplink Švenčionėlius. Bendraujame su savivaldybe, siūlome įvairius scenarijus apleistiems pastatams įveiklinti, kalbamės šiomis temomis su skirtingų sričių kūrybininkais. Kartais atrodo, kad čia, Švenčionėliuose, veiklos tiek, jog užtektų visam gyvenimui.
Pokalbis su jumis skamba išties maloniai ir viltingai, kad išsivadavę iš automatinių įsitikinimų ir baimių, visi galime rasti daugiau pusiausvyros ir pasitenkinimo tame, ką darome ir kaip esame. Dėkoju ir tikiuosi kažkada pasimatyti gyvai:D
Leave a Reply