„Instagrame“ stebiu ne vieną iliustratorių ir netgi atsimenu, kokią pirmą Jekaterinos Budrytės iliustraciją pastebėjau. Tai buvo „Virgo“ – ir visai ne dėl to, kad pavadinimas, kaip pasirodė, atitinka mano pačios horoskopo ženklą. Greičiausiai tai stiliaus, asmeniškai man primenančio modernistinį plakatą ir skaitmeninį graffiti viename. Dabar nebesistebiu, kad Jekaterina (kaip ir aš) žavėjosi modernistine architektūra ir kūrė plakatą šių metų „Open House“ plakato konkursui (laimėjo II vietą). Man asmeniškai tai Strautniekas moteriškam amplua.

Gal galėtumėt „iliustratyviai“ nupasakoti savo kūrybinį kelią iki šios dienos?

“Iliustratyviai” – įsivaizduoju arba paveiksliukais arba tiesiog labai vaizdingai. Paveiksliukais gal per sudėtinga, nebent pieščiau kokį komiksą, o vaizdingai… na, geriau papasakosiu paprastai.

Grafika, konkrečiau iliustracija, visada mane labai traukė, tad gal nekeista, kad baigus dizaino studijų bakalaurą VDA, dizainu niekada profesionaliai neužsiėmiau.

Pirmas darbas buvo konkurso keliu laimėta konceptualaus menininko vieta KOEI Baltija (tai toks japonų kompiuterinių žaidimų padalinys Baltijos šalyse, dabar jau nebeegzistuojantis). Dažniausiai tai buvo eskizai būsimiems žaidimų elementams, pamenu labiausiai patiko piešti lenktyninius automobilius ir keičiamas jų dalis…

Trimatis modeliavimas, svetimų kliurkų taisymas. Neturėjau ateities vizijos, tada tiesiog džiaugiausi, kad turiu darbą, galiu save išlaikyti ir pritaikyti sugebėjimus praktiškai. KOEI buvo tikrai gera ir naudinga patirtis, supratau, ko nenoriu daryti gyvenime… juokauju, išties daug išmokau, tvarkos, darbo kolektyve, darbo su programom, prisijaukinau kompiuterį.

Po kelių metų persikėliau dirbti į IDEE FIXE, pas reklamos gamintojus, čia gavau visiškai kitokios patirties ir labai gerą storyboard making mokyklą. Iliustravimu dar nekvepėjo ir šitam etape, bet čia piešiau jau daugiau. Darbas reklamoje – stresinė patirtis (dabar, kai išėjau freelanceriauti, tą itin aiškiai įvertinau) – tarsi važiuotum greituoju traukiniu, kurio viduje irgi viskas vyksta pagreitintai, o jei tempas tau nepakeliamas – iš traukinio iškrenti.

Man pavyko išsilaikyti gana ilgai – virš 10 metų, gal todėl, kad į ekspresą įšokau dar apyžalė. Tiesa, vėliau iki pat savo „laisvės” dirbau „Not Perfect“ kūrybinėj agentūroj. Pastarajai esu dėkinga, nes pagaliau padėjo suprasti, kuo noriu užsiimti gyvenime ir kaip tą darysiu.

Čia piešiau tas pačias kadruotes reklaminiams klipams, filmavimo lokacijų vizualizacijas, jau gavau ir plakatų užduotis (kas ko gero patiko labiausiai), nemažai esu prisidėjus ir prie pakuočių grafikos.

Su produktų “brandingu” irgi smagu dirbti – tai daiktai, turintys su žmogumi fizinį kontaktą, ką ilgainiui pradėjau labai vertinti. Prieš pusantrų metų pradėjau laisvai samdomo iliustratoriaus kelią, tai dar man visai nauja, nemažai  iššūkių, daugiau savarankiškumo, planavimo, kažkiek ir diskomforto, bet tuo pačiu nepalyginamai daugiau asmeninės erdvės ir galimybė pačiai pasirinkti ar atmesti projektus, ko visad ilgėjausi, nes dirbdama reklamoj dažnai jausdavaus tiesiog “printeriu”.

Kaip pavadintumėt ar apibūdintumėt savo iliustracijų stilių? Kas jam padarė (ar tebedaro) daugiausia įtakos?

Visad susimėtau, kai žmonės paprašo stilių nupasakoti, niekad neanalizuoju, kokia kryptimi einu, šiaip esu labai intuityvi ir racionalaus nušvitimo momentai gyvenime – reti -) Na, mano stilius TIKRAI dekoratyvus, pakankamai realistiškas, gal kiek šaržuotas ar stilizuotas. Manau, kol kas sunkoka jį apibūdinti, nes panašu, kad stilius tebesiformuoja. Pradėjus dirbti savarankiškai, supratau, kad norint efektyviai įsilieti į rinką, reikia turėti braižą, o kadangi ir toliau planuoju išnaudoti savo piešimo sugebėjimus kaip pragyvenimo šaltinį – tai svarbu. Kol dirbau reklamoje, sveikintinas buvo stilistinis lankstumas, ir tai irgi buvo naudinga – toj srity kitokios žaidimo taisyklės. Dabar bandau išsigryninti savo vizualinį charakterį, man labai imponuoja minimalizmas, bet kol kas tai matyt labiau proto padiktuotas ilgesys, nei kažkoks vidinis balsas. Tiesa, kai kas sako, kad mano stilius animacinis, gal taip yra, nes filmukus labai mėgstu, o ir kadruotėms, kuriomis ilgai gyvenau, tokia išraiška puikiausiai tiko.

Apie įtaką stiliui: anksčiau art deco ir secesija labai patiko – dėl dekoratyvumo, aiškių inspiracijų iš gamtos, bangavimo, ritmo. Daug vizualių ir kitokių patirčių paveikia pasąmoniniam lygyje, jų net nefiksuoju, gal tik vėliau pastebiu kokiam savo darbe. Šešto dešimtmečio kelionių ir kurortų plakatai žavi iki šiol. Man jie labai atmosferiniai ir tuo pačiu malonūs akiai aiškia struktūra. Dabar nemažai inspiracijų iš nuotraukų – senų ir naujų, filmų kadrų.

Man asmeniškai smagus kačių raidynas ir šunų skaitynas – jei turėčiau ikimokyklinio amžiaus vaikų, būtinai pakabinčiau jų kambaryje. Kodėl tokia idėja?

Man šis projektas irgi smagus, kad ir suaugusius sudominti, įpyniau skirtingas augintinių veisles. Idėja nupiešti raidyną kilo iš kasmetinio „Instagram“ iššūkio, kurį organizuoja ir visų medijų kūrėjus skatina dalyvauti #36daysoftype. Šunys ir katės tiesiog iš mano artimiausios aplinkos, žavi jų plastiškumas, charakterių įvairovė, jausmai, kuriuos sugeba sukelti žmonėms tiesiog būdami savimi ir šiek tiek manipuliuodami, kaip visai maži vaikai. Gyvūnai apskritai dominanti tema, pastaruoju metu pamėgau stebėti paukščius, gal ateity sugalvosiu ir šią simpatiją iliustruoti.

Naujausias jūsų darbas – gėlių raštai „Audimo“ drabužiams. Botaninė tema atsiskleidžia ir Pakruojo dvaro spirito varyklos produktų etiketėse. Ką augalai reiškia jums asmeniškai?

Augalai švelniai persekioja nuo mažens, ankstyvą vaikystę leidau pas močiutę, ji turėjo tokį savo ritualą – ant svetainės stalo visada pamerkta gėlių, kurias pati ir augindavo darželyje, pavasarį kažkokios šakelės. Per pasivaikščiojimus parke apkabindavo medžius, sakydavo kad augalai turi energijos – vieni geros, kiti tokios “šiaip sau” -)

Vėliau tėvai išmokino augalų neskinti, skatino grožėtis jais natūralioj aplinkoj, šiek tiek apie augalus ir papasakodavo. Gal įpratino gerbti gamtos žalumą, parodė, kad augalai turi savo gyvenimą, istorijas, jų būtis turtinga. Žiedai man labai rafinuota puošmena, kartais net aitrus tas grožis, gaila, kad kai kurioms rūšims klišes uždėjom – gvazdikai-sovietmetis, rožės-popsas, lelijos-pagrabai.

Nemažai laiko leidžiu gamtoje, mėgstu ilgų distancijų žygius, renkuosi keliauti pėsčia arba dviračiu – tada akis “sotesnė”, spėju pagauti daugiau detalių, o pievas visada nužiūriu su pasigardžiavimu – na, formų ir spalvų gyva mozaika mane estetiškai labai džiugina. „Audimo“ vasaros kolekcijos projektas – ilgai laukta proga materializuoti savo botaninį potraukį. Vaikystėj vainikai ir džiovintos gėlės knygose, suaugus – audiniai, nesvajojau net apie tokią evoliuciją. Esu dėkinga už tokią progą, tikiuosi, ir žmonės, vilkėdami medžiaginius gėlynus, gamtos grožiui taps pastabesni, gal laimingesni truputį ar bent linksmesni.

Kokios jūsų profesinės ambicijos: ar svajojate apie kažkokią temą, ar naujos technikos įvaldymą, o gal turite tarpdisciplininių idėjų?

Ypatingų ambicijų lyg ir neturiu, norėtųsi kurti ir tarptautiniams ženklams, gal daugiau socialiai aktualių projektų, traukia audinių grafika. Kol kas daug entuziazmo, motyvacijos ir tiesiog kūrybinio džiaugsmo teikia ir lietuviški projektai. Pagrindiniai darbo įrankiai – kompiuteris ir planšetė, tai vis planuoju kokį stebuklingą “teptukų” komplektą susikurti, norėčiau ir tikrą mediją pajudinti, skaičiau, kad visai kitos smegenų sritys užkabinamos, o ir amatininkiško džiaugsmo iš rankų darbo nemažai. Tarpdisciplininės idėjos dažniausiai apninka kūrybinių krizių metu – buvo tatuiravimas sudominęs, bet kol kas neišbandžiau, laukiu senatvės, kai rankos pradės drebėti ir linijos gausis autentiškesnės. Kulinarija – smagu, bet vėlgi – nuo iliustracinio arkliuko man sunku nulipti, gal kad labai greit supasi jis, baisu -)

Jei reikėtų apibūdinti savo asmenybę ir išorinį stilių, kokia iliustracija/os Jus labiausiai atspindėtų?

Kad asmenybė ir išorinis stilius vienoje iliustracijoje atsispindėtų – tokios neturiu, bet asmenybę savo labiau matau tokią, kaip pirmoje iliustracijoje. Antroje: Stilius – kaip įsivaizduoju, kad mane žmonės mato ir, ko gero, slaptai pati tikiu taip atrodanti. Na, o realybė turbūt tragikomiška (trečia iliustracija): dažnai renkuosi patogius, o ne madingus rūbus, mėgstu savo išblukusias timpas, numintus kedus ir puškuoju kasdien siekdama savo idealiojo „Aš“ kartelės.

Ačiū už pokalbį – nesitikėjau, kad pradėsime aistra lenktyniniams automobiliams ir baigsime tatuiravimo idėja:)