Tik prasidėjus Donato Kantakevičiaus knygos „Vyrai“ pristatymui šių metų Knygų mugėje, kuomet grupė jo dalyvių šokinėjo į viršų ir skandavo „Vyrai!!!“, galvojau: „Rimtai? Tai tokie šiais laikais yra vyrai?“. Buvo panašiau į vaikigalius, norinčius panėšėti į alfa patinus.

Paradoksalu, kad šį moterims aktualų klausimą  „ar gyveni su vyru ar vyru-berniuku?“ – knygoje kelia ir pats D.Kantakevičius. Laimei, susėdę pristatymo dalyviai pradėjo kalbėti svarbius dalykus ir gan reikšmingai pakoregavo pirmą įspūdį. Tie patys aspektai paliečiami ir knygoje, kuri kultūralistinio požiūrio išpažinėjams, neigiantiems lyčių biologinius skirtumus, labai nepatiks. Nes joje kalbama apie tai, koks yra vyriškas (suprask – tikras) vyras.  

Ir tas vyriškumas yra itin jautri tema šiandien, kuomet vyrai bando atiktūkti nuo sustabarėjusios, disfunkcinės senosios tapatybės, o naują dar tik matuojasi. Paklydimai ieškant yra natūralūs, taigi bus nukrypimų ir į vieną (biologinę/instinktyviąją), ir į kitą (kultūralistinę/civilizuotąją) pusę. Tačiau pagirtinas yra vien klausimo/problemos kėlimas ir sprendimo kelių paieška.

Tikrai ne moterims badyti pirštais į vyrų vidines problemas, nes badymas nepadeda, be to, verčiau  savomis užsiimti, todėl džiugu, kad šios misijos ėmėsi Vienas iš Vyrų. O kad D.Kantakevičius ne iš nuogirdų ar ne iš knygų žino apie ką kalba, aišku nuo pat pirmų puslapių.

Jis tikrai paliečia visus svarbiausius Vyro tapsmo aspektus – atmintį (ne tik mentalinę, bet ir epigenetinę bei sakraliąją), iš kartos į kartą persiduodančias nacionalines traumas, sisteminį socialinį (de)formavimą, iniciacijos tradicijų praradimą, švietimą, auklėjimą ir vaidmenis šeimoje, vaikystės traumas.

Visi tie akcentai iš tiesų stiprūs ir vertingi, tačiau yra vienas bet…Jau esu rašiusi apie „moteriškus užkalbėjimus“, tačiau mažiausiai tokio pasikartojančio sąmonės srauto tikėjausi iš autoriaus vyro ir garsios leidyklos. Šia prasme knyga kažkiek primena V.Uspaskich „samizdatą“.

„Kas laimės: žmogus ar evoliucija? Atsakymo ieškok pats. Palieskime Spartą. (…) Vyras turi atrasti savitą unikalumą. (…) vyras, gerbiantis šaknis su protėviais, turi šaknis ir su Dievu. (…)  Jo dėka apie vyrus ir jo galimybes Jis mums paliko užuominų. (…) Taip išnaikinome daugumą čia gyvenusių unikalių vyrų, nes kažkas mums nepatogūs, pavojingi. (…)  Mūsų seksualinė energija yra gaunama ne iš fizinio kūno, tai labai sakralu, nes susiję su ezoterika (…) Gal tik geresnėje ir apgreidintoje versijoje (…)“, – ar tikrai šitą tekstą lietė redaktoriaus pirštai (ar tai buvo tik neesminis formalumas)?

Žinoma,  užbėgant už akių, knygoje yra pateisinimas tokiam silpnai struktūruotam kalbėjimui: „Pradėjęs supratau, kad ne aš rašau knygą, o tekstas liejasi ant lapo be mano įsikišimo (…)”,- rašo D.Kantakevičius.

Aš puikiai suprantu, ką autorius nori pasakyti: pabrėžimas, kad jis yra greičiau šios informacijos tarpininkas, nei šaltinis, yra itin įžvalgus ir keliantis pagarbą. Nes iš esmės tai pirmas autorius, kuris pats pabrėžia tai, ką akcentuoju daugumoje įrašų apie knygas – tikri kūriniai gimsta iš Šaltinio,  o žmogus, besisavinantis autorystę, tik yra naivus garbėtroška (tai neliečia tekstų, kurie labiau panašūs į amatininko dirbinius ar gaminius, nei į kūrinius).

Tačiau šioje vietoje pabūsiu kandi, ir paklausiu, kad gal visgi vertėjo įsikišti ir kaip bendraautoriui atlikti savo darbo dalį? Ne tik atbarškinti tekstą, bet ir nepatingėti jį vyriškai – logiškai ir racionaliai – sudėlioti!

Aiškiai struktūruoti yra tik tokie rizikingi „inventoriai“, kaip atpažinti vyrišką vyrą, kokios vyro pareigos ir atsakomybės, kuo skiriasi vyras nuo berniuko ir pan. Skaitantieji pažodžiui ir paveikti šiuolaikinių madų neabejotinai ras prie ko prisikabinti, nes autorius praleido progą stipriau padirbėti su argumentacija.

Tuo tarpu tikrai vertingos mintys apie baimę, pajautą, atskilusių dalių integraciją, jausmus ir įsitikinimus, per kurias prasibėgama tik epizodiškai, gali ir neužsifiksuoti.

Viena vertus, tikiu, kad bet kokia informacija turi potencialą subėgti į atitinkamus plyšius. Tačiau, kita vertus, spėju, kad daliai skaitytojų šią knygą gali būti sunku suvirškinti ne tiek dėl turinio, kiek dėl jo pateikimo formato.

Arba aš pakankamai neįvertinu vyrų sentimentalumo – kiek juos gali užburti kito vyro išpažinimai, įvynioti į kiek patetišką „tikros tiesos apie vyrą ir jo gyvenimą“ popierėlį.

Reikia pripažinti, kad D.Kantakevičius – pirmas vyras, kurį matau viešai ir atvirai pasisakant apie magiją, kurią jis apibūdina kaip „vidinio pasaulio informaciją“. Net nuostabu, kiek tai arti manojo suvokimo, kad magija – tai sąmonės, jungiančios vidinį ir išorinį pasaulį, transformacija; kitaip tariant, procesas, kurio metu kintanti/keičiama informacija (laukas) struktūruoja energiją.

Taigi, jei vienu sakiniu, mano nuomonė tokia: knygos turinio akcentai yra tikrai verti dėmesio, o formą reikia atkentėti. Kol kas alternatyvų aš nežinau, todėl vis dėlto rekomenduoju šią knygą bent jau perversti kiekvienam vyrui, norinčiam gyventi daugiau nei, kaip sako autorius, „protingos beždžionės gyvenimą“.

Būkite pagirti tarp Vyrų.