Gyvenimas be laiko pojūčio

Strelka

Visos mados yra paremtos tendencijomis ir antitendencijomis – kai tik įsigali individualizmas, ambicijos ir profesinis veržlumas, žiūrėk, ima stipriau reikštis ir kolektyvistai, atjauta ir dvasinės praktikos. Ir tai yra dėsningas sistemos svyravimas, kuomet vienoje jos pusėje susikaupia perteklinis potencialas.

Todėl kaip skubėjimo gyventi antitezė iškilęs lėtasis gyvenimas nereiškia, jog tai – paskutinė žmonijos stotelė. Jei bus perspausta, nepasiekta sintezė, vėl iškils antitezė. Nors perspaudimas, mano galva, kol kas tikrai negresia. Juolab, kad gyvenimo tempas priklauso ne tik nuo asmens būdo, bet ir amžiaus tarpsnio.

Natūralu, kad jaunystėje turime daug energijos ir mažai patirties, todėl esame absoliučiai motyvuojami kiekybės – norime daug informacijos, daug pažinčių, daug judėjimo ir t.t.  Žinoma, labai gali būti, kad dėl eksponentinio informacijos ir pasirinkimų kiekio augimo jaunoji karta spėja perdegti anksčiau, nei bent kiek apmalšina savo alkį.

Tačiau tie, kam pavyko gan harmoningai plėtotis savo prioritetinėse srityse, vidurio amžiuje jau būna įvažiavę į vėžes ir pradeda svarstyti, ko dėl pasirinktų prioritetų jiems teko atsisakyti.  O klausimą „ko aš noriu“ vis dažniau keičia klausimas „kodėl aš to noriu / kam man to reikia?“.  

Akiračio plėtimą, bijant kažką praleisti, keičia fokuso siaurinimas –  kad dėl per didelio srauto nebūtų praleista tai, kas iš tiesų svarbu. Taigi persiorientavimas nuo kiekybės į kokybę paprastai vyksta žengiant per brandos slenkstį.

Dar labiau klausimus, kas aš esu be viso to, ką pasiekiau ir kuo save užimu, užaštrina įvairios krizės: ligos, darbo netekimas, skyrybos ar pan. Dažniausiai būtent jos tampa vartais į pasitikėjimą natūralia, neforsuota gyvenimo tėkme, kuriai įprastomis aplinkybėmis ne kiekvienas pasiruošęs atsiduoti.

„Įvyksta nepaprasta, sunkiai įsivaizduojama sąmonės transformacija (…) Paprastai taip atsitinka, kad stiprios kančios apimtas žmogus absoliučiai liaujasi kovojęs (…) peržengiamos proto ribos ir atsiranda galimybė pasiekti visiškai kitokią proto būseną“,- savo knygoje „Akimirkos jėga“ rašo Ekhartas Tolle.

Taigi ar dėl virsmo, kuris patiriamas treniruojant sąmoningumą, ar dėl skausmingo lūžio, kurio metu perkainojami visi baziniai įsitikinimai, išorinis gyvenimas ima lėtėti, nes dalis veiksmo tiesiog persikelia į vidinę plotmę.

Nebeatrodo, kad jei nėra išorinio veiksmo, egzistencija tampa beprasmė. Dvasinis požiūris liudija paradoksą – daugiausia prasmės yra būtent ten, kur mažiausiai to tikimės. Ir svarbiausia ne patirčių kiekis, ir net ne jų svoris, o tiesiog įsisąmoninimo gylis. Būtent tokios įsisąmonintos patirtys yra atminties substancija.

Kartais tenka nustebti skaitant interviu su žmonėmis, kurie gyvena įspūdingus, įvairiausia patirtimi prifarširuotus gyvenimus – jų suvokimas dėl to netampa nė kiek turtingesnis, tarsi jų sąmonės ten nė nebuvo, kol sukosi ta karuselė.

Taigi tas pagrindinis vidinis veiksmas, padedantis kokybiškai įsisavinti patirtį, yra koncentracija į čia ir dabar, lydima savistabos, savirefleksijos ir kartais savianalizės.

Pasak E.Tolle, „praeitis ir ateitis neturi savo vidinės tikrovės  (…) Kai esate laisvi nuo laiko, jūsų tapatumas nepriklauso nuo praeities, o pasitenkinimas – nuo ateities. (…) Amžinasis dabar – tai erdvė, kurioje prabėga jūsų gyvenimas, tai vienintelis pastovus faktorius“.

Taigi pilnavertis buvimas konkrečioje akimirkoje tampa nebe asketiška meditacijos užduotimi, o iš tiesų vieninteliu būdu visomis juslėmis – kiek tik leidžia jų spektras – patirti būties kokybę. Nebereikia mokytis džiaugtis gyvenimo smulkmenomis – tai nutinka savaime.

Kaip knygoje „Anam čara: keltų pasaulio dvasinė išmintis“ rašo John O’Donohue, „užuot gyvenęs tik materialaus pasaulio karalystėje pagal tai, ką matai ir ką gali turėti, tu pradedi tobulinti savo jautrumą ir patinki lobį, paslėptą nematomoje tavo gyvenimo pusėje. Tikrai dvasingas žmogus yra išsiugdęs savo nematomos prigimties gelmės pojūtį. Tavo nematomoje prigimtyje yra daug privalumų ir turtų, kuriems laikas negali pakenkti“.

Kadangi sustiprėja pajauta – atidumas subtiliems niuansams ir išryškėja pagava – vedimo pojūtis,  pasireiškiantis kaip intuicija, sinchroniškumas ar gyvybinės energijos pliūpsnis, atsiranda pasitikėjimas, kad viską, ko tau iš tiesų reikia, gausi tinkamiausiu laiku ir būdu.

Ir gauni: tau nebereikia perskaityti kuo daugiau knygų, pažiūrėti visus naujausius filmus, pabendrauti su kuo daugiau žmonių (ypač „vardinių“ – o juk yra ir tokių kolekcionierių). Tai tarsi koks filosofinis akmuo, kuris iš mažiausio kiekio medžiagos padeda tau išgryninti didžiausią vertę, su jauduliu stebint besijungiančias minčių, galimybių, įvykių ir naujų ženklų konsteliacijas.

Todėl žmonėms, kurie gali sau leisti tokią – laiko – prabangą, sumažėja potraukis lepinti save pirkiniais, pramogomis ar egzotiškais pabėgimais. Jų nebejaudina, ar jie pažangūs, ar populiarūs – jiems svarbu tik pasitikrinti, ar jie yra savimi – autentiški.

Apie tai E.Tolle sako: „Kai nebelieka psichologinio laiko, jūsų aš pojūtis kyla iš Esaties, o ne iš asmeninės patirties. Todėl psichologinio poreikio būti kažkuo kitu, nei esate dabar, nebelieka. (…) jūs imate siekti tikslų be nuožmaus ryžto, kylančio iš baimės, pykčio, nepasitenkinimo ar poreikio „būti kažkuo“. Taip pat jūsų nebekaustys nesėkmės baimė, kuri ego reiškia tapatumo netekimą“

Tačiau tai anaiptol nereiškia tik mėgavimosi savo privalumais, be ir priėmimu to, ką vadiname trūkumais ar šešėliu. Būtent todėl vidinė kelionė niekada nepraranda įtampos ir netampa nuobodi – tik pradeda rodytis, kad kraštovaizdis jau mintinai pažįstamas, Didysis Režisierius sukuria situaciją, kuri visiškai pakeičia scenografiją, ar įveda naują herojų.

Tačiau nesakau, kad lėtas, į vidinius potyrius orientuotas gyvenimas neturi trūkumų. Visiškai jam atsidavus,  prasideda priklausomybė nuo vidinių faktorių, sunkiau laikytis disciplinos  – kažką daryti pagal planą, o ne pagal norus ir pojūčius. Apskritai sumažėja  tolerancija iki tol įprastiems išorinės stimuliacijos kiekiams, ambicijos, noras kelti tikslus, netgi svajoti – nes gerai yra taip, kaip yra čia ir dabar. Nebent manifestavimo generatorius įsijungia savaime. Rimtesnis pasikėsinimas į šią komforto zoną tikrai bus ginamas, kaip ginasi teritoriniai gyvūnai.

Todėl pasikartosiu – išėjimas iš pusiausvyros visada sulauks atoveiksmio, todėl neverta laukti, kol gyvenimas sustabdys. Dažniausiai tai nebūna itin malonu, todėl geriau sąmoningai treniruoti balanso laikymo įgūdį. Aktyvūs ir pasyvūs periodai gali būti  bet kokio ilgio – nuo kelių dienų iki kelerių metų – priklauso, kiek perteklinio potencialo vienoje pusėje sukaupta.

Tėra tik klausimas – ar iš tiesų verta rinktis beaistrį vidurio kelią ar verčiau pačiuožti tai vienos, tai kitos bangos ketera, nebijant tų ekstremumų ir netgi sąmoningai juos renkantis. Bet turbūt į šį klausimą kiekvienas atsakys sau asmeniškai – ar čia atėjo save apsaugoti ir išgyventi; ar padidinti savo būties raumenų masę per įvairiapusę patirtį. Tai tarsi rytietiška susitraukimo (nusvarbinimo) ir vakarietiška išsiplėtimo (drąsos) strategija, kuri veda į tą patį tikslą – savo žmogiškosios prigimties ribų peržengimą.

Svarbiausia nepulti paskui madas ir jų influencerius, o atvirkščiai – atsijungti nuo bereikalingos išorinės stimuliacijos ir išgirsti, ką sako vidinis balsas. Ir padaryti tai ne kartą, ir ne du. Nes tam, kad jį išgirstum, nepakanka atsisėsti lotoso pozoj ir užsimerkti. Jo reikės kantriai tykoti kaip gamtos fotografui, kol šis baikštus, greičiausiai nuo vaikystės spąstais gaudytas žvėriukas išdrįs išlįsti iš gyvenimo nuostatų brūzgyno. Ir tam reikia laiko.

← Previous post

Next post →

2 Comments

  1. Rūta

    Oj, kaip aš jo laukiu, to baikštaus žvėriuko…

Leave a Reply