Nuo pat pirmųjų Virginijos Kulvinskaitės knygos „Kai aš buvau malalietka“ puslapių pradedu atpažinti 10-jo ir gretimų dešimtmečių aktualijas bei atributus. Pažįstamų Vilniaus vietų aprašymai taip rezonuoja, tarsi tai fiksuočiau savo pačios juslėmis. Panašų laiko mašinos pojūtį iki šiol man yra sukėlęs tik G.Žickytės  filmas apie fotografą V.Luckų.

V.Kulvinskaitė nėra pirmoji autorė, rašanti apie moters brendimą tuo socialinių transformacijų laikotarpiu, tačiau, man rodos, ji užpildo trūkstamą grandį tarp mažiau ar daugiau autobiografiškų Ugnės Barauskaitės bei Beatos Tiškevič tekstų.

Skaitydama sekiau knygos herojės gyvenimo trajektorijas ir žymėjausi savo taškus – kur, su kuo ir kaip aš tuo metu buvau. Atpažinimas suveikia rezonansiškai, ir ima kilti asmeninės paauglystės dumblelis. Kai panašus socialinis kontekstas, 5-erių metų prasilenkimas, kuris paaiškėjo pasidomėjus autorės amžiumi, stipriai situacijos nekeičia.

Tačiau mane kiek nustebino, kad knygoje visiškai nėra romantinių epizodų – ir galima tik spėlioti, ar autorė tokio žiūros taško vengė sąmoningai, siekdama aplenkti bet kokią galimą banalybę, ar herojė išties niekada neturėjo rožinių akinių širdelės formos rėmeliais.

Ta proga prisimenu savąsias pažiūras, su kuriomis pradėjau savarankišką gyvenimą: mano idealas buvo įdomumas, kuris iš esmės buvo sinonimiškas intelektualumo ir originalumo mišiniui, kurio neatsiejama dalis buvo melancholiškumas ir net depresyvumas. Ir tas iškritimas iš konteksto neabejotinai turėjo kentėjimo atspalvį, apie kurį kalba autorė –  jis jai atrodė atrodė kaip savotiškas tyrumo ženklas.

Todėl šiame kontekste man atrodo aktualus požiūris į lytinį gyvenimą, prasidedantį su nekaltybės praradimu. Požiūris į nekaltybę, kaip į trūkumą, kurį reikia ištaisyti iš smalsumo ar iš noro pasijausti suaugusiu, yra tipiškas visuomenės laisvėjimo atributas, tačiau net tais laikais ankstyvas ir palaidas lytinis gyvenimas man atrodė kaip intelekto trūkumo ženklas.

Juk dauguma mūsų turėjo kompleksų dėl kūno ir seksualinės edukacijos teoriją praėjo su „Panele“, tačiau kažkam saugikliai atlaikė, kažkam išmušė. Nežinau, kiek tam turi įtakos požiūris į kūną, kaip į nemėgstamą drabužį ar dogmatiškos tėvų nuostatos, protesto hormonų kamuojamą paauglį veikiančios atvirkščiai proporcingai ar kiti dalykai. Taigi autorės pozicijos šia tema pasigedau.

Nuo pat intriguojančio skaitymo pradžios kirbėjo klausimas, kas iš viso šito gausis, taigi tikrasis susidomėjimas kūriniu prasidėjo nuo vieno iš paskutiniųjų  skyrių – „vidinio filologo perskeliojimas“. Ir, tiesą sakant, visai nesitikėjau refleksijos, primenančios jau nebe grožinį kūrinį, o publicistiką.

Autorė sumaniai (ir, man rodos, kiek bravūriškaiJ) užbėgo už akių kritiniams aspektams, kurios išreiškiau B.Tiškevič „Vyvenimo“ ir kitų išpažintinio žanro knygų apžvalgose: „ Aš esu vaikiška ir nebrandi – dabar dar labiau nei tuomet, kai buvau vaikas. (…) Tikriausiai tokia – iš pažiūros visiškai banali, egocentriška – bus ir mano knyga. (…) tingiu kurti, todėl tiesiog traukiu iš atminties fragmentus (vienus palieku visai žalius, kitus padoriai retušuoju) ir kabinu iš jų pasakojimą, kuris, jei nuoširdžiai, reikalingiausias man pačiai. Manojo ego paveikslas, narcizės raudos, hermafroditės šonkauliai“ (…) Ar tai menas, ar tiesiog ekshibicionizmas?“ (…) Kodėl man kuo toliau, tuo nuobodesnis geras, teisingas, protingas, brandus menas? Suprantu, tai mano bėda, tiksliau kultūrinės terpės, motininio konteksto: esu įpratinta meną suvokti kaip prasmingą žinutę, perteikiančią jokiais kitais būdais neperteikiamus turinius, kai atrenkama tik tai, kas svarbu ir sudėliojama į baigtinę monadą. o jei tai literatūra, tai neva viskas turi būti iš kalbos, iš kažkokio ypatingo kalbos ir būties jausmo, tų kažkokių pajautų, nors man ta kalba mažiausiai įdomi, aš tiesiog noriu istorijų“

Užskaitau, nes istoriją šiuo atveju iš tiesų gavau. Tačiau nemėgstu apkrauti savo operatyvinės atminties tekstais, kurie apsiriboja tik taip vadinamu skaitymo malonumu, pateisinant prasmės nebuvimą (o tiksliau – nenorėjimą ar negalėjimą jos įžvelgti). Dėl tos pačios priežasties turiu įprotį upgrade‘inti kūrinio prasmes – įžvelgti „būtiškąsias pajautas“ (kaip skeptiškai įvardina pati autorė), kurių dažniausiai pats teksto kūrėjas nėra įsisąmoninęs.

Ir V.Kulvinskaitė man garantavo beveik pusdienio mentalinio kūno masturbaciją su laiminga pabaiga. Jos lyg tarp kitko paliesta atminties tema tapo raktu, kuriuo šis kūrinys atvėrė erdvę tolimesnei kontempliacijai ir mano asmeninei interpretacijai.

„Supratau, kad apie atmintį – literatūroje, gyvenime – tegaliu pasakyti tiek, kad dalykus, kurie kažkada buvo tikri ir neįveikiami, ji man perkeičia taip, kad galėčiau juos nešiotis, ir taip pamažu iš manęs padaro seno šlamšto prigrūstą, savo tikrumu ir paskirtimi abejojantį iš vidaus yrantį namą. Atmintis viską, ką mačiau, pritaiko prie manęs, sulydo su įsivaizdavimais, atsiminimų atsiminimais – keistas įmantrus koliažas, kuris, kai viskas galų gale praeina, lieka vienintelis tikras ir nuolat, diena dienon dar pildomas naujomis figūromis. (…) Šią žiemą pradėjau vis dažniau galvoti, ar tai, ką perskaičiau, yra tikra, arba – jei kažką perskaičiau, o paskui patyriau kažką panašaus, ar mano patirtys vis dar tikros, vis dar mano, o gal tik skaityto, matyto, išgirsto teksto kopija“, – jau nebeskamba kaip malalietkos samprotavimai.

Man visada buvo įdomi žmogiškųjų likimų dialektika (mintyse keliant klausimą, ar galima prognozuoti, kas gausis iš pradinės medžiagos?), todėl su dideliu entuziazmu žiūrėjau unikalaus dokumentinių filmų ciklo „Born in USSR“ serijas, kuriuose kas 7-erius metus filmuojama keliolika vaikų iš tuometinės Tarybų Sąjungos (tame tarpe ir iš Lietuvos), kurie, beje, yra panašaus amžiaus kaip autorė (1991- 7 m., 1998 -14, 2005-21, 2012-29;)

Svetimų likimų stebėjimas nuo…iki… mane stipriai jaudina, todėl ir į asmeninę biografiją ėmiau žiūrėti su gerokai didesne atida. Viena yra atsiminti esminius faktus, kitas iš tiesų susidėlioti  įvykių chronologiją (ypač vienoje laiko juostoje sugretinti įvykius iš skirtingų sferų – santykių, darbų, gyvenamųjų vietų ir kt.). Tik tai padarius iš dabartinio brandos taško galima įžvelgti koreliacijas ir priežastingumą, bei susimąstyti apie tai,  kiek savo gyvenime buvai savarankiškas ir kiek vedamas.

Taigi atmintį traktuoju ne kaip formalius prisiminimus, o būtent alcheminį lydinį – „filosofinį akmenį“, kuris integruoja visas įmanomas patirties formas – ir individualias, ir kolektyvines; ir biografines, ir bibliografines ar kinematografines; ir realias, ir virtualias (pvz. sapnų). Būtent tokia atmintis, įdarbinanti maksimaliai įvairialypę patirtį, sudaro kritinę individo būties masę, kurioje įvardžiai „aš“ ir „mano“ tampa nebe tokie ir esminiai.

Autorė sako kuo toliau, tuo labiau abejojanti formalia, verbaline, vyresnės kartos išmintimi – „kaupti, vertinti, saugoti (…) daiktus, visų pirma knygas, rūbus, geradarius žmones, save, savo kūną, sveikatą, akis, rankas, protą, kuris yra visų dalykų, kuriuos patyriau, perskaičiau, konsteliacija, o visų labiausiai – saugoti kitus. (…) Atsimenu, mama sakydavo – kai būsi mano metų, prisiminsi ir viską suprasi. Bet kuo vyresnė tampu, – aš jau dabar savo mamos metų, net galiu prisiminti jos veidą, kai ji buvo tokio amžiaus, kaip dabar aš, – tuo labiau abejoju, kad tai įmanoma“. Tačiau kartu sako, kad „Kiek save atsimenu, skirtingais gyvenimo periodais buvau ir brisius, ir raskolnikovas, ir madam delovėj, ir didysis getsbis, ir jozefas k.“. Abejočiau, kad tai baigtinis sąrašas, taigi, remiantis akivaizdžia kaita ir besiplečiančiu supratimu, galima daryti prielaidą, kad visi (ne)supratimai yra tik fazės, ties kuriomis galima užstrigti, tik klausimas ar verta.

Juk kuo įvairesnių būsenų patiriama, ribų pereinama, tuo didesnė potencija kurti. Ir nebūtinai tai reiškia kažkokią ypatingą, naują, pridėtinę vertę, kuri pasiliktų po tavęs. Beje, autorė šiuos atributus priskiria meilei, svarstydama jos tikslingas ar betiksles formas.

Kalbant apie kūrybą, man automatiškai (lyg čiortas iš tabakerkosJ) galvoje iššoka „nihilistas“ Šliogeris, kuriam pritariu (perfrazuodama savais žodžiais), kad viskas, kas sukuriama iš egocentrinio taško, yra gamyba, t.y. tas pats vartojimas, naikinantis pirminę medžiagą. Ir to pasėkoje sukuriamas ne kūrinys, o dirbinys. O tikra kūryba ir, beje, meilė galimai vyksta pagal cimcum (hebr.) principą – susitraukiant, atlaisvinant, t.y. sukuriant erdvę pasireikšti Kažkam Kitam.