Seniai norėjau parašyti tema ar geriau savijautą pradėti keisti nuo mąstymo ar nuo kūno. Nieko nuostabaus, kad dominuoja įsitikinimas, kad pirma reikia dirbti su savo psichologija. Tačiau mano patirtis buvo priešinga – darbas su kūnu man padėjo neįtikėtinai efektyviai atkurti ir sustiprinti krizėje byrančią psichinę struktūrą.

Kaip fiziologija įtakoja psichologiją, gana aiškiai paaiškinta šiame neuromokslininkės S.Thuret pranešime. Taip pat įvairiose knygose rasite aprašytą eksperimentą, kai dirbtinai sukeliamos veido išraiškos įtakojo tiriamųjų psichologinę būseną.

Tačiau mano asmeninė patirtis ir žinios susisuko į spyruoklę ir įsitempė po sertifikuoto bioenergijos terapeuto Olafo Trappo seminaro. Bioenerginė analizė (BA) yra viena iš Europos psichoterapeutų asociacijos pripažįstamų kūno terapijos krypčių. Ši psichoterapijos kryptis fokusuojasi į kūną, kaip autentiškos informacijos šaltinį ir psichologinės būsenos keitimo įrankį.

Kūnas išdavikas

Net būnant tik stebėtoju tokiame seminare, patirtis sunki, kai kam pasirodytų net šokiruojama. Trumpai tariant, baisu.

Baisu, kad kūnas išduoda viską, kas tau nutiko ir nuo ko tu kenti. Žinanti kaip vertinti akis gali tai nuskaityti iš kūno sudėjimo, padėties erdvėje, judesių, mimikos ir kitų parametrų. Taikant tam tikras technikas tik laiko klausimas, kada pasiduos savikontrolė – silpnieji lūžta po 5 min., stiprieji po 15…

Baisu, kad tuomet pamatai viską raw. Vidinis vaikas nėra metafora. Ta struktūra fiziškai egzistuoja suaugusio žmogaus kūne ir, atsisakius kontrolės, išeina į pirmą planą. Tai tas pats, kas pirmykštis bekalbis žmogus, tris pagrindinius instinktus – baimę, agresiją, libido – reiškiantis balsu ir kultūros neapribotais judesiais.

Baisu, kad dažniausia tų visų traumų kaltininkė – mama. Ir kad esamos mamos tam tikra apimtimi kartoja savo patirtį ir taip toliau traumuoja savo vaikus.

Baisu, kad vaikystėje užblokuoti jausmai paverčia žmones zombiais, gyvais lavonais, turinčiais kūnus, keistai padalintus į gyvas ir negyvas dalis (ir nenuostabu, kad kažkas iš jų skaitydamas net nesupras apie ką visa tai).

Reikalas pataisomas

Tačiau. Net pakankamai paprasti dalykai (psichofizinės technikos, kito žmogaus intervencijos) gali apčiuopiamai parodyti, kad egzistuoja kelias atgal.

Įkvėpti viltį, kad nesi nepataisomai sužalotas – kad per trumpesnį ar ilgesnį laiką dirbant su kūnu galima atitaisyti praktiškai bet kokią neurotinio plano žalą (psichinės ligos – kitas reikalas).

Labai svarbu fiziškai pajusti, kad gali atlaikyti ir savo, ir kito žmogaus emocijas.

Be to, gera sužinoti, kad intuicija veikia – kad kūnas žino, ko jam reikia, ir galima juo pasitikėti.

Dabar aiškiai supratau, kas padeda veiksmingai atsitiesti krizėje, kurioje, atrodo, nebėra vilties. Jau esu rašiusi, kad tik tada, kai pajunti visišką bejėgiškumą, tampi atvira sistema ir prasideda magic‘as.

Keisčiausia, kad visata/pasąmonė/arkaipbepavadinsitąjėgą manimi pradėjo rūpintis dar prieš nutinkant krizei. Niekada nemėgusi bėgioti ilgų distancijų aš netikėtai pačiai sau apsisprendžiau pradėti bėgti. Vėliau tai tapo pagrindine  mano smegenų managinimo priemone. Kai tik sukildavo nerimas, liūdesys ar savigaila, automatiškai dėdavausi sportbačius ir bėgdavau. Grįždavau su skaidresniu ir pozityvesniu mąstymu bei jausmu, kad aš galiu. Kai prie to prisidėjo džymas, juokaudavau, kad iš viso jaučiuosi kiborgu, galinčiu įveikti bet ką.

Intuicija savo darbą atliko ir tada, kai bakstelėjusi pirštu į vieną iš kelių dešimčių nuotraukų interneto  svetainėje, pasirinkau kineziologą, turintį neabejotiną dievo dovaną jausti žmogų kaip integruotą sistemą, ir fizinėmis manipuliacijomis įtakoti ne tik jo fizinę savijautą, bet ir psichinę struktūrą.

Su jo pagalba man pavyko ne tik mobilizuoti vidines sistemas fiziniam ir psichiniam gijimui, bet ir sukalibruoti maksimalų jautrumą pojūčiams bei įgyti pasitikėjimą žmonėmis. Tik dabar suprantu, kaip tie dalykai susiję.

Intuicijos darbas

Dabar suprantu, kad visos mano fizinės veiklos turėjo labai aiškų kūnoterapinį pagrindą. Gerai sukalibruota atvira sistema leido daug ką išbandyti ir patirti.

Pradėjusi šokti, sau pasakiau, kad žingsniai žingsniais, bet man svarbu pajusti partnerį – jo energiją ir intencijas. Vargu ar be to įmanoma tapti mėgiama šokių partnere.

Snowboardas nebūtų įvaldytas taip lengvai, jei nebūčiau pasitikėjusi savo kūnu ir mokiusis iš pojūčio. Čia atradau jausmą, kaip apatinė ir viršutinė kūno dalis veikia atsvaros principu ir sklandų čiuožimą užtikrina tik laisvas „šarnyrų“ judėjimas. To neįmanoma pasiekti įsitempus.

Seniau varžiausi atvirai vylingų judesių. Tačiau faktas, kad naudingiausia eiti būtent ten, kur nesaugu. Vienos šokių aplink stulpą pamokos pakako, kad suprasčiau, kad šie moteriški įgūdžiai man svarbesni nei gebėjimas išstumti štangą.

Oro joga su savo maksimaliom amplitudėm leido gerokai pratempti sutrumpėjusius raumenis, sustiprino griebimo ir laikymosi įgūdžius (panašų jausmą, tikiu, sukeltų laipiojimas), nekalbant apie smegenų aprūpinimą krauju kybant žemyn galva.

Cigunas išmokė įsižeminti, išbūti vibracijose, kurios, pasirodo, iš tiesų priverčia energinius blokus skilinėti, akumuliuoti energiją apatiniame (pilvo) dantianyje. Iš čia gebėjimas kaupti ir transformuoti gyvybės energiją ir mėgautis seksu iki juoko. Jėgos šlaunyse pojūtį ir dubens laisvumą palaiko ir jojimas.

Supas priminė, kaip nugalėti baimę stovint ant nestabilaus pagrindo. Beje, BA požiūriu, kad ir koks subyrėjęs būtų žmogus, jis visada turi sveiką vidinę ašį, jungtį su kažkuo aukštesniu. Atsakymus, reikalingus stabiliam pagrindui, aš radau kabaloje.

Vienintelis dalykas, ko sau neleidau, tai atvirai reikštis agresijai. Vadinasi, ateis laikas ir pirmam kikbokso kartui.

Tačiau per pastaruosius metus savyje aptikau dėkingumą. Pirmiausia tėvams, iš kurių paveldėjau gyvybingą kūno struktūrą. Visiems treneriams, kurie ne trukdė, o padėjo apjungti norus su galimybėm. Mano pačios kūnui, kuris labai aiškiai parodė, kur yra mano namai. Ir kad jokie namai jokioje pasaulio šalyje neatneš saugumo, jei jo nejauti savo kūne.