Su jojimu yra lygiai taip pat, kaip ir su blogo rašymu – kai pasakai, kad tai darai, kas antras sako „aš irgi apie tai galvojau“. Ir dažniausias sutinkamas įsivaizdavimas yra pasivaikščiojimas sėdint ant žirgo pajūryje (nors vietos aplinkybė gali skirtis).

Taigi turiu jus nuvilti iš pat pradžių. Nors pirmas kartas greičiausiai ir bus ramus pasivaikščiojimas ant pačio romiausio padaro žirgyne – dažniausiai keliolikos metų tingokos kumelės, valdomos trenerio, laikant ją ant kordo (pavadžio).

Tačiau suprantantys sako, kad, norint be baimės išjoti pramoginiam pasijodinėjimui po apylinkes su nesavu žirgu, reikės bent dviejų metų darbo, treniruojantis bent du kartus per savaitę.

Žirgas gali pasibaidyti bet ko ir bet kada, pasileisti zovada, stoti piestu ar bandyti permesti per galvą – jei nemoki išsilaikyti balne ir suvaldyti žirgo, į arklides jis grįš vienas, o tu geriausiu atveju parpėdinsi paskui. Blogiausiu – išveš greitoji.

Jojimo technika ir žirgo valdymas nė iš tolo nėra toks paprastas dalykas kaip atrodo. Pirmiausia, sėdėjimo ant žirgo laikysena nėra įprasta, todėl iš pradžių nepatogi – ypač kojoms. Kojų pirštus reikia sukti vidun, leisti žemyn kulną. Bėgant ristele, reikia kilnotis iš balno ir tai daryti stipriai nesiremiant į kilpas (bet jų nepametant) ir neįsikibus balno.  Treneris gali ir pakankinti – liepti pasikiloti iš balno iš viso be kamanų.  Judesys turi rastis laikant prie šonų prispaustas kojas ir iš vidinių šlaunų raumenų. O jie dažniausiai mаžai naudojami ir labai aptingę. Taigi atrodo, kad nėr iš kur to judesio išspausti, o pakilus dar reikia ir šiek tiek užsilaikyti, be to, reaguojant į besikeičiantį žirgo risnojimo ritmą.

Jau galiu įsivaizduoti, kaip dėl užsilipusio naujoko keikiasi kumelė, kuriai, išsimušdamas iš ritmo, elementariai daužai nugarą.

Kitas momentas – valdymas. Romios kumelės paprastai tingi judintis ir reikia gerokai pavargti, kol jas tinkamai paragini. Ir jos tikrai nėra asilai – jei jai norisi daryti kažką kito, ji ir bandys. Žirgas būtinai patikrins raitelio ribas ir pagal tai orientuosis ateityje. Be to, kiekvienas turi savo charakterį ir skirtingai reaguoja į tuos pačius dalykus.

O naujokas ne tik nežino ant ko joja, nemoka daugybės komandų, bet dar ir linkęs išsigąsti, kai žirgas pradeda savivaliauti. Patyrusieji sako, kad žirgas jaučia raitelio baimę ir linkęs tuo piktnaudžiauti. Dėl to nepatarčiau jojimo bandyti spontaniškai ir lengvabūdiškai – būti mokomam neaišku ko, neaišku ant ko ir kaip. Nes tokie pasijodinėjimai gali lengvai baigtis geroku išgąsčiu ar trauma, kaip prieš daug metų buvo man, pajodinėjus ant jauno eržiliuko, kuris pasistengė mane išmesti. „Mokytoja“ laikė jį ant kordo, tačiau nesuvaldė.

Neabejoju, kad man tas nepasitikėjimas žirgu liko – tačiau šįkart, kai antros pamokos metu kumelė tiesiog sugalvojo mauti lauk iš aptvaro, išsigandau, kad „vėl prasideda“, bet pavyko sustabdyti, apgręžti ir grąžinti atgal. Palengvėjo, kad šįkart paklausė.

Jau penkias pamokas mokausi joti elementaria risčia, bet vis dar sunku išlaikyti teisingą sėdėjimo pozą, pusiausvyrą balne ir ritmą. Ir, spėju, kad tai gausis dar negreitai.

Taigi, jei žiūrite į žirgą kaip komfortišką transporto priemonę, rinkitės kažką kito, kur įmanoma maksimali kontrolė. O čia visada veiks arkliškas faktorius – kuris yra malonus, kai tavęs klauso, tačiau gąsdinantis, kai supranti, kad žmogaus jėga lygi maždaug 0,3 arklio jėgos, o arklio – apie 15 (bet gali būti ir 50).