Pirmą kartą kačialkoj, kurią galima laikyti gymo pirmtake, apsilankiau 10-oje klasėje. Ir nuo tada įgijau pravardę-šūkį #raumeningarankaraumeningakoja, nors nepasakyčiau, kad mano raumenų masė kada būtų buvusi kažkokia išskirtinė. Tačiau turiu pasakyti, kad ilgesnio, nei kelių mėnesių, prisirišimo gymui niekada taip ir neišsiugdžiau, nepaisant to, kad treniruoklių paslauga ilgainiui apaugo įvairiausiais grupiniais užsiėmimais, iš kurių man, beje, labiausiai patikdavo tie, kuriuose buvo šokių elementų.

Vis dėlto, pastaraisiais metais, kai teko nustoti bėgioti ir kai dėl tų pačių priežasčių periodiškai lankiau jogą, jaučiau, kad kūnas po truputį padeda atsiiminėti užleistas pozicijas, juolab, kad dažną savaitgalį greta turėdavau gyvą netinkamos mitybos pavyzdį, kuris nesunkiai „nulauždavo“ mano valią, prieš nosį mojuodamas atplėštu čipsų maišeliu.

Taigi, pasibaigus jogos abonementui ir prieš prasidedant pavasariui, nusprendžiau aktyviau pajudėti. Artimųjų rate dėjosi visiška velniava, prisidėjusi prie kūno įtampų, ir visas laisvumo pojūtis, įgytas per mauri ora sesiją, buvo vėl supakuotas į kaltės ir skausmo „dėžutes“. Tačiau svarstyklių skaičiai taip stipriai erzino, kad spjoviau į visus negalavimus ir susiruošiau eiti į klubą. O su juo gavosi atskira epopėja.

Įvertinęs mūsų mėgstamus pažadus nuo naujų metų sportuoti, dar tik planuojantis atsidaryti „Reformatas“ gruodį taip suaktyvino savo kampaniją, kad nusprendžiau eiti ten – visi seniau lankyti sporto klubai man asocijavosi su nuoboduliu.  Kadangi skambėjo viešas pažadas atsidaryti sausio mėnesį, tai puikiai derėjo prie mano planų.

Tačiau spėkite, kada atsidarė. Ogi sausio 31 d. – ir ne kuo kitu, o renginiu selebričiams. Aš, kaip klientė, kreditavusi juos avansiniu apmokėjimu dar gruodį (na, žinoma, vieno žmogaus suma yra lašas jūroje, tačiau nekeičia principo) el.paštu negavau nei pypt. Ir tai yra rimtas trigeris mano profesinei ligai – absoliučiai netoleruoju verslų, pučiančių ambicingus reklaminius burbulus, bet totaliai ignoruojančius savo klientus. Apie tai jiems ir parašiau. Du kartus: #grazinkitbabkes.

Paskambino, apgailestavo, kad sukėlė mano putojimą, siūlė persigalvot. Pasiūlyti ateiti į vieną trenkę be įsipareigojimų ir tada apsispręsti – jiems nedšilo – turėjau pati pasiūlyti tokią derybinę poziciją. Sutiko ir aš nuėjau. Kadangi jau buvau atkalusi puikią dienotvarkę, penktadienį, 7 h ryto, būti sporto klube nesudarė jokių problemų.

Tačiau proga pakentėti vis dėlto apturėjau:) Įsivaizduokit, iki tol nebuvau nė karto bandžiusi TRX (treniruotės su diržais, kurioje naudojamas tik kūno svoris). Apšilimui darėme įprastus cardio pratimus be diržų, ir jau po jų aš būčiau mielai baigusi treniruotęJ Tačiau neturėjau kitos išeities, kaip tik daryti kiek galiu su ilgesingais žvilgčiojimais į laikrodį ir „paverkimais“ į eterį. Bet trenkė man patiko, kaip ir klubo įrengimas – viskas nauja, pinigų dizainui ir medžiagoms nepagailėta. I‘m in – geras dealas už mano mokėtą akcijinę kainą (šiaip jau mėnuo kainuoja brangiau). Apskritai aplinka labai maloni ir nuteikianti sportuoti.

TRX treniruotę užskaičiau, nes tai pakankamai gerai kontroliuojami judesiai, dėl kurių neprisidarysi nesąmonių, tačiau man buvo sunki – po jos į Tauro kalną vos užsivilkdavau. Pirmas kartas ten man  nutiko ir su Zumba – vengiau su ja prasidėti dėl muzikinio skonio reikalų. Tačiau, susidūrusi su Patricu,  supratau, kad absoliučiai viskas priklauso nuo trenerio, ir gavosi taip, kad šioje treniruotėje buvau daugiausia kartų. Joga buvo man neįprasta ir fiziškai sunki, stretch&fusion ir body sculpt – vardan įvairovės. Norėjau išbandyti daugiau, bet vis atsirasdavo kažkokių laiko trikdžių. Prie treniruoklių nesiliečiau (paranoja, kad nemokėsiu naudotis? sako, būna tokia moterimsJ). Naudojau tik kelias priemones – takelį papildomam pasitampymui ir bosu puskamuolį balansui treniruoti.

Kas man iš pradžių nepatiko – tai pora savaičių trukęs administracijos gumos tempimas  su nuolatine apyranke, tarnaujančia kaip raktas: pirmą savaitę turėjau kaskart prieiti prie administratorių ir paaiškinti, kodėl aš jos neturiu (stabdė jų vidiniai – atseit, buhalteriniai – procesai). Antrą savaitę jau visi mane pažinojo, kaip aš sakau, iš dantų griežimo:) Bet iš tiesų visa tai apsimokėjo, nes, kai pagaliau gavau apyrankę, sužinojau, kad abonentas pradeda galioti nuo tos dienos – t.y. praktiškai gavau dovanų dvi savaites. Tačiau tuomet dar nežinojau, kad susirgsiu, ir dovana neteks pasinaudoti, o mano sportas baigsis ties 8 kartais.

Žinau aš tą savo silpnybę – kol laikausi disciplinos, viskas ok, bet kai tik randasi objektyvių priežasčių, dėl kurių reikia padaryti pertrauką, šakės! – nebegaliu prisiversti. Juokingiausia, kad jie apie tai pagalvojo. Welcome pack‘e (kurio dėžutė ir spausdinta knygelė vis dėlto yra prabangus resursų švaistymas), buvo kuponas smūčiui, kosmetikos (vyriškos?) bandinukai ir geltonas laiškas „Perskaityk, jei dings motyvacija sportuoti“.

Perskaičiau – ir man gaila, kad šią savaitę nėjau, nes nenorėjau erzinti skaudančio raiščio, o kitą savaitę išvykstu. Kai grįšiu, abonentas jau bus pasibaigęs, ir man teks svarstyti ne ko aš noriu, o ką aš galiu.  Gal dar reiktų mėnesį su savimi pakovoti ir bandyti užbaigti tą kūno reformą. Tačiau galvojant apie investicijų ir malonumo santykį, geriau jau kas antrą dieną #joginčiau, t.y. užsiimčiau joga ir bėgčiau lauke (jogging), tačiau tam reiktų prisisukti naujas kojas. Taigi teks palaukti kol visata kažkokį sprendimą mestels.