Sunkiai sekėsi sugalvoti, kaip pradėti šį įrašą, nes reikėtų trumpai papasakoti ilgą istoriją. O ji yra apie chronišką skausmą klubų (dažniausiai dešinio) srityje, kuris prasidėjo labai seniai. Tačiau buvo periodas, kuomet jis buvo dingęs gan ilgam – 3 metus sėkmingai bėgiojau, šokau ir užsiiminėjau visokiausiomis kitomis aktyviomis veiklomis. Tačiau po truputį jis vėl sugrįžo (nebūtinai toks pats), bet trukdė vaikščioti ir gadino nuotaiką.

Pirmą kartą padėjo protingas kineziologas, tačiau, kaip ir dauguma  žmonių, tingėjau sistemingai ir pedantiškai mankštintis, taigi nebegalėjau jam rodyti akių. Konsultavausi dar su keliais kitais – jų nurodymai buvo tokie „įkyrūs“, kad atsisakydavau tos minties net nepradėjusi.

Tikėjausi išspręsti tai jogos pagalba – po gero pusmečio atkaklaus lankymo pradėjo lengvėti. Bet tik  jogos salės ribose – vaikščiojimas ir toliau buvo lydimas chroniško skausmo. Tačiau tikėjausi, kad nustojus šokti ar nešioti sunkius daiktus, tai savaime praeis. Nieko panašaus. Kinų gydytojo metodai irgi tik trumpam palengvindavo situaciją (panašų efektą duodavo vienas jogos pratimas), tačiau užtenkdavo įsidėti į kuprinę kompą ar daugiau palypėti laiptais, ir kūno geometrija grįždavo į tipinę būseną, kurią lydėjo įprastas skausmas.

Optimizmui trukdė ir faktas, kad mamai diagnozavo  negydomą kaulinio audinio degeneraciją, kuri baigėsi klubo protezavimu (kiek tradicinė medicina čia buvo tiksli ir veiksminga, atskiras klausimas). Tačiau kas galėjo paneigti, kad to nepaveldėjau, nes simptomai iš esmės buvo panašūs. Tačiau man labai nesinorėjo tikėti organine šios bėdos kilme, nes buvau patyrusi ryškų pagerėjimą, taigi tik klausiau savęs, kas tame procese buvo specifiško, kad padėjo ilgam.

Jaučiau, kad kūnui reikia kažkokios rimtesnės manipuliacijos, galinčios atpalaiduoti tokią per visas ašis persikreipusią mano povyzą (galvoje vis skambėjo jauno kinezisto pasakymas „koookia tu kreiva…“). Kai į Lietuvą buvo atvykę maoriai, apie kurių darbą su kaulų-raumenų sistema sklandė legendos, norėjau pas juos patekti, bet sustabdė kaina.

Po to kelis kartus pažįstami užsiminė, kad yra ir lietuvių, dirbančių su polinezietiškomis masažo technikomis. Bet, tiesą sakant, rinkti informacijos apie tai visiškai neketinau – kuo toliau, tuo rečiau naudoju šį tradicinį būdą kontroliuoti rezultatą – vietoj jo teikiu prioritetą intuicijai ir renkuosi pasitikėti.

Viena draugė parekomendavo konkretų Mauri Ora (kas reiškia gyvybinę energiją) specialistą, pas kurį lankėsi Birštone, ir aš pas jį nuėjau. Faktas, kad kabinetas nebuvo sveikatinimo įstaigoje, gal ir neprideda jaukumo, bet, man atėjus, išėjo mergina – taigi viskas tvarkoje.

Žinojau, kad sesija truks apie dvi valandas, tačiau nesitikėjau, kad vos ne pusę laiko užims pokalbis. Natūralu, kad jis prasidėjo nuo to, kas mane čia atvedė – pokalbio metu teko išdėstyti ne tik faktus, bet ir įvardyti konkrečius pojūčius bei atskleisti savo požiūrį į šiuos reikalus. Trumpai paaiškinant priežasčių grandinę: manau, kad tam tikro pobūdžio skausmai kyla dėl ydingos laikysenos (vadinu tai kūno geometrija), ji – dėl raumenų disbalanso, jis – dėl įtampos specifinėse vietose  – ji dėl chroniškų neigiamų emocijų ar trauminių epizodų, kurie dažnai siekia ne itin sąmoningus vaikystės metus. Aš nuoširdžiai tikėjausi, kad tai susiję su psichosomatika, o ne su kokiu kremzlių nusidėvėjimu, kuriam jokie maoriai nepadės (nebent specifinės šviesos terapija, remiantis N.Doidge knyga „Smegenų gebėjimas gyti“).

Beje, esu linkusi tikėti, kad konkrečių žodžių vartosena nėra atsitiktinė ir, jei norisi teisintis, kad parinkome ne patį tinkamiausią pagal prasmę, pirminė reikšmė tiksliau atspindi mūsų santykį su objektu ar situacija. Taigi pati šiame pokalbyje ne kartą buvau „pagauta“ už žodžio. Netgi ėmiau kiek karščiuotis. Bet iš esmės mėgstu gilintis, o ne bėgti nuo esmės, taigi išsisuko labai netikėta tema – kad jaučiuosi kalta būdama laiminga, kai aplinkui kiti nelaimingi ir vargsta. Pagalvojau – negi mano skausmai tam, kad pasiteisinčiau – man irgi kažkas blogai?

Pagrindinė žinutė man buvo malonumas. Kiekvieną minutę su mumis vyksta daug dalykų, į kuriuos kūnas reaguoja kaip į malonius, arba ne, tačiau toli gražu ne kiekvienas vertinimas pasiekia mūsų sąmonę. Kuo mažiau esame sąmoningi (t.y. suvokiame savo pojūčius konkrečiu metu), tuo labiau apleidžiame kūną – kankiname vietoj to, kad suteiktume malonumą. Aš nesijaučiau visiškai išėjusi iš savo kūno ir gyvenanti tik galvoje – priešingai, jaučiausi pakankamai body-conscious. Tačiau panašu, kad man nuolat pasileidinėjo zombinė programėlė, kad tas malonumas yra kažkoks ne visai teisėtas – kad jei gyvenimas sunkus kitiems, aš irgi turėčiau vargti.

Prieš pereinant prie praktinės masažo dalies, buvau įspėta, kad šis masažas yra nesuderinamas su drabužiais. Manęs tas neišgąsdino. Masažui naudojama daug aliejaus, judesiai atliekami dilbiais ir jaučiami kaip banga. Būčiau linkusi manyti, kad dėl tokio judesio pobūdžio visi slanksteliai patys persigrupuoja į patogiausią poziciją.

Tačiau tai nėra pasyvus masažas – o tikrąja prasme kūnodara (bodywork), nes kūno užduotis gaudyti pojūtį ir į jį atitinkamai reaguoti. Tai tarsi saldus rąžymasis – suspaudimas/pratempimas ir atpalaidavimas yra būdas pagauti malonumą. Tačiau, jei šioje vietoje pradeda dalyvauti protas, judesiai tampa nebe natūralūs, o „sugalvoti“ – patyręs masažistas mato, kuomet imi chaltūrinti. O proto atjungimas visada yra iššūkis, nes jis tiesiog pripratęs būti viso ko direktoriumi.

Nors žinojau savo problemines vietas, man buvo iššūkis pajudinti tuos segmentus atskirai. Bet lyg ir gavosi. Vienu metu nuskambėjo raginimas paleisti visą susikaupusį šlamštą iš vieno segmento – aš pradėjau juoktis – „jei ten kas ir buvo, tai belikusi tik tuščia dėžutė, nebėr ką paleidinėt“.

Taigi jokie kamščiai (kaip dažnai pasakoja kiti žmonės) man neišmušė – po to kalbėjomės apie tai, kodėl man praktikose nebūna fejerverkų – abejojau, ar tai dėl to, kad bandau kontroliuoti – kaip daugelis linkę skubotai spręsti. Kęstutis mane nuramino, kad tokios praktikos (o jų aš visgi išbandžius nemažai) man gali būti ir tarsi vyšnia ant torto, todėl man nesprogs emocijos, kaip žmonėms, kurie visą gyvenimą nuo kažko bėgo.

Išėjus, klubai buvo lengvi – lipau į kalną ir nedrįsau patikėti. Trumpų palengvėjimo epizodų yra buvę ir seniau, todėl buvau atsargi – bijojau netikėtai vėl pajusti skausmą. Tuo pačiu metu jutau, kad nebėra jam priežasties. Kai užsiminiau, kad galbūt man dar prireiks vieno karto, Kęstutis pasakė, kad šio metodo tikslas yra, jog žmonėms jo pagalbos ilgainiui nebereikėtų – kad jie patys išmoktų susikalbėti su savo kūnu, taigi tris savaites tai tikrai galiu būti rami.

Iš tiesų savaitę dešiniame klube nejutau nieko, tačiau išryškėjo kiek kitokio žanro pojūčiai kairėje pusėje (dabar jie dingę). Per kitas savaites nutiko keletas aštresnių pojūčių dešiniame klube, link trečios savaitės apturėjau keletą skausmingo ėjimo epizodų, tačiau be pratęsimo. Įtariau, kad galva bando grąžinti kūną į įprastą poziciją, todėl pradėjau atidžiai stebėti momentus, kada skausmas išlenda. Dabar jau praėjęs mėnuo, ir didžiąją dalį vaikščiojimo nejaučiu jokio diskomforto klube. Nemanau, kad 100% aiškiai suvokiu to skausmo priežastis ir sugebu jas valdyti, tačiau man itin svarbus patyrimas, kad įmanoma tą įtampą, keliančią skausmą, pradanginti tarsi spragtelėjus pirštais.

Apibendrindama būčiau linkusi sakyti, kad šįkart 50% įtakos rezultatui turėjo pokalbis apie psichologinius reiškinius, ir 50% pati fizinė-energetinė praktika, iš kurios vėlgi apie pusę sudaro tavo paties darbas. Taigi čia strategija „jūs padarykite, kad man būtų gerai“ visiškai nepraeis.

Be mauri ora masažo per tą laiką įvyko ir kitų pokyčių, dėl kurių galėjo sumažėti latentiniai kaltės ir baimės jausmai – dėl to klubuose ir tarpumentyje atsirado daugiau lengvumo, segmentai tapo paslankesni. Jau esu sakiusi, kad iš esmės pasitikiu savo kūnu, nes jis niekada manęs nepavedė. Tačiau reiktų nepamiršti nuolat grąžinti savo protą prie „čia ir dabar“ pajautos – labai jau ji linkusi pasimesti kasdienybėje.