Apie pritemptų renginių kultūrą ir tikrų susitikimų galią

Pastaruoju metu vis susimąstydavau apie tai, kodėl kažkas vis dar mato vertę renginiuose dėl „varnelės“ – dažnai juose nei įtraukiančio turinio, nei jaukios atmosferos, tiesiog automatinis poreikis padaryti kažką vardan viešumo ir paukščiukas, kad įvyko.

Kad būtų skalsiau, kartais susimokama selebričiams, neturintiems jokio – apart finansinio – intereso, kad atsistotų prie logotipų sienelės, pasiimtų dovanų maišelį ir visa tai būtų galima būtų ištransliuoti per masinės žiniasklaidos kanalus, kur estafetę perims ne patys geranoriškiausi (švelniai tariant) komentatoriai. Kiti peržiūrės nuotraukų galeriją tik tam, kad pakritikuotų, kaip kas atrodo – dėl ko ir apie ką buvo renginys, tai daugumai nusišvilpt.

Taigi darau prielaidą, kad mūsuose paplitusi  kultūra yra dviejų tipų: „ai, bus gerai“ (nedadarymas arba darymas atžagariom rankom) ir „pritemptukas“ (imitacija nuo idėjos iki išpildymo). Dar neskaniau, kai vienoje vietoje maišomas ir nedadarymas, ir pritemptukas – dažnai tai susiję su didelėmis užsakovų ambicijomis ir menku supračium. Bet šįkart ne apie verslo renginius – nors manau, kad verslui vertėtų susimąstyti, kam leidžia savo pinigus (gal geriau pareguliuotų kainas?).

Kadangi mūsų tinklaraščiui šį mėnesį „stuktelėjo“ 3 metai, kas reiškia perėjimą iš vaikystės į paauglystę, pagalvojome, kad kažkokia forma vis dėlto būtų gerai tai pažymėti. Tačiau standartinis požiūris mums pačioms atšipino fantaziją – net nesinorėjo tos idėjos vystyti – tokia buvo demotyvacija. Grįžusi namo, netgi bandžiau primesti sąrašėlį, kas mane iš tiesų įkvepia ir kas tik atrodo – juk dažnai kaip įkvepiančius esame linkę minėti dalykus, kurie mums tiesiog patinka, malonina būtį, bet nebūtinai skatina kurti ar veikti.

Procesas pasileido tik tada, kai klausimas, kam mums to pažymėjimo reikia, persidengė su klausimu, ar mūsų skaitytojams jo reikia. Ir nieko keisto, kad ir čia mūsų su Belka nuomonės bei norai išsiskyrė (kas absoliučiai neprieštarauja „dvipusei“ tinklaraščio koncepcijai). Belka linkusi marinuotis prielaidose, o man greitai užverda noras pabandyti, patikrinti, kaip yra iš tikrųjų – ne veltui yra angliškas posakis „I‘m cooked“  (liet. Aš gatavas, t.y. pasiruošęs). Tai ir ėmiau tuos reikalus judinti – tiksliau, jie pajudėjo savaime (mano demotyvacijas gan greitai pakeičia motyvacijos pliūpsnis).

Iš tos verbalinės metaforos natūraliai išsivystė vizualinė koncepcija pilotinei apklausai. Nekurdamos grandiozinių koncepcijų, paprasčiausiai pasiteiravome, kam būtų įdomus gyvas susitikimas. Belaukiant atsakymų, sprendimas įgijo aiškią formą: tai neturėtų būti standartinis renginys, kuriame kažkas pristatoma, pasivaišinama, pabendraujama su senais pažįstamais ir išeinama su kažkokiu „nei žuvis, nei mėsa“ pojūčiu. Bet kalba nėjo ir apie „oi kokie mes patys sau faini“ stiliaus vakarėlį, kuriame kaip aliejus nuo vandens atsisluoksniuoja bendri pažįstami, susiburiantys į grupes, ir pavieniai svečiai, kurie dažniausiai jaučiasi nejaukiai ir ramsto palanges.

Mes nusprendėme, kad „pirmas blynas“ turi būti kuo paprastesnis ir jis bus toks, koks gausis. Mums nereikia gausybės ingredientų (t.y. didelio kiekio dalyvių), mums nereikia auksinės folijos pabarstukų (specialiai kviesti žinomų žmonių, kurie kartais pas mus prašmėžuoja) ir mums nereikia ypatingo recepto (gudraus scenarijaus ar atrakcijų).

Asmeniniame gyvenime jau įsitikinau, kad nereikia bandyti kontroliuoti situacijos – derinti, kas su kuo ras bendrą kalbą ir pan. Visata visada patvarko taip, kad sukristų pati geriausia kombinacija, net jei iš pirmo žvilgsnio ji atrodo keistai, arba procesai pajuda kita linkme, nei buvo galima tikėtis.

Taigi ir į mūsų paprasčiausią susitikimą atėjo tik tie, kurie iš tiesų norėjo – be jokių papildomų vilionių ar apribojimų, ir jame nebuvo nei vieno žmogaus, kuris iškristų iš konteksto, būtų „ne prie chebros“.

Kavinės, kurią pasirinkome kaip tinkamiausią mūsų susitikimui, pasiūlymo pasidalinti renginiu jų FB profilyje atsisakėme – bendravimas su mažiau žmonių visada kokybiškesnis, nei su daugiau (less is more). Lūkestis buvo iki 10 dalyvių, o sulaukėme 9 – tie, kas dirba su renginiais, žino, koks procentas pažadėjusių neateina (net mano asmeniniame gimtadienyje pažadai su realybe prasilenkė daug labiau).

Jei pokalbiui vystyti prireiktų gijos – buvome anonsavę temą „Įkvėpimas“, nes pačios su juo pastaruoju metu turėjome reikalų. O su juo kaip su oru – kol turi, negalvoji; imi sukti galvą, kai pristingi. Tačiau to lyno gelbėjimuisi iš situacijos nė neprireikė – išsivyniojus vienai temai, siūlo galą pačiupdavo ir naują aspektą išsukdavo vis kitas dalyvis, taigi viskas ėjosi kaip iš pypkės.

„Paprastumas yra aukščiausia išprusimo forma“  – labai į temą yra pasakęs Leonardo Da Vinči (pasiskolinau iš „Bitonomijos“). Grįžus namo, išsigrynino mintis, kad įkvėpimo šaltinis, apie kurį iki šiol nepagalvojau, yra tikrumas. O juk būtent jo ir ieškojau, mąstydama apie beprasmius renginius, ir aiškiai pajutau mūsų susitikime su žmonėmis, kurie tapo kai kuo daugiau, nei veidaknygės draugais.

Nors mūsų draugai nustebino mus patikindami, kad anonimiškumas yra reikšmingas mūsų privalumas, buvo smagu išeiti už virtualaus burbulo ribų.  O ta pastaba buvo laiku ir vietoje, kad sustabdytų mus nuo „auksinio standarto“ viešinimosi.

Kai visi veržiasi būti kuo labiau matomi, mes sėkmingai galime plaukti su antitendencija: ne tik šiuolaikiniam vartotojui per ilgais ir per „sudėtingais“ tekstais, perdėm paprastu tinklapio dizainu, lankytojus pritraukiančių strategijų, technologijų ir įrankių trūkumu, „analoginiais“ susitikimais prie kavos vietoj live streaminimo socialiniuose tinkluose ir visiškai kitokio žanro, nei šiandien įprasta (daug išorės, mažai vidaus), atvirumu.

Paradoksalu, bet mūsų nesistengimas įtikti auditorijai ir nesiversti per galvą ją didinant, yra ne silpnybė, o stiprybė.  Tai tiesiog tobulas filtras, pro kurį „prateka“ visos dulkės, o užsilieka tai, kas vadinama grynuoliais. Su tuo save ir sveikiname – tai, o ne šimtatūkstantinė auditorija, mums yra didelis pasiekimas per pastaruosius trejus metus. Ačiū tiems, kurie su mumis esate!

@Kavos reikalai