Bet pirmiau apie knygą, iš kurios ir yra tas receptas. Prieš kelias savaites Sezoninė virtuvė pristatė savo ketvirtąją ir paskutinę serijos “Gero maisto dienoraštis” knygą, skirtą rudeniui. Buvau pristatyme, vaišinausi morkų ir riešutų tortu su rikotos kremu. Yra angliškas žodis “rich”, kuris šiuo atveju labai gerai tiktų apibūdinti šitą tortą, drėgnas ir sunkus. Na, žodžiu, aš tokius mėgstu. Ir dar netgi be miltų, nes dabar didžioji dalis įsivaizduoja, kad netoleruoja gliuteno. Taip pat dar gavau dovanų knygą. Užuot įkišus ją į lentyną tarp kitų kulinarinių knygų, pagalvojau, kad verta ją išbandyt, kol dar veikia tas naujumo faktorius. Ir dar su sąlyga, kad savaitės meniu sudarinėjimas man vis dar teikia džiaugsmo, o dar didesnį džiaugsmą teikia prekių užsisakinėjimas internetu.
Taigi įspūdžiai. Receptai yra labai paprasti. Jeigu norit save pasičalendžint, tai ši knyga tikrai nėr tam skirta. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad ji yra prasta. Darbo dienom man norisi, kad maistas būtų paprastai ir greitai gaminamas. Ir savaime aišku skanus ir daugiau mažiau sveikas. Kad visi knygoje naudojami produktai atitinka sezoną, kaip ir jau nereikia sakyti, nes tai aišku ir iš pavadinimo. Čia nėra receptų, kurie kartais priverčia kilstelėti vieną antakį ir sumurmėti – kas čia per velniava? Knyga iš principo atitinka šiuolaikines tendencijas – sezoninis ir vietinis maistas, daug daržovių, vietoj miltų naudojama spelta, nemažai kruopų, rauginti produktai, vietoj pieno visokie pakaitalai, sviestas pakeistas lydytu sviestu Ghee (Nuo šito trendo Julia Child tikriausiai grabe vartosi).
Ką aš išbandžiau?
Išbandžiau žiedinių kopūstų ryžius (16 p.) ir žiedinių kopūstų ryžius su daržovėmis ir kiaušiniais (18 p.). Dar kartais juos vadina kuskusu. Esu juos gaminusi picos pagrindui. Buvo tikrai skanu. O tas receptas su daržovėmis ir kiaušiniais yra labai geras. Bus gaminamas ne kartą. Primygtinai rekomenduočiau išbandyti šitaip paruoštą žiedinį kopūstą, jei dar nebandėt.
Datules mėgstu ir net labai. Į sūdytą datulių karamelę (30 p.) žiūrėjau kiek skeptiškai – nu, kas ten jau gali būti tokio ypatingo? Taip, tai tik trintos datulės su žiupsneliu druskos, bet jas sumalus iki vientisos masės, jos kažkodėl tai patampa šiek tiek panašios į karamelę.
Kepta obuolių tyrė (107 p.) ir cukinijų duona su keptų obuolių tyre (108 p.) – orkaitėje kepta obuolių tyrė, kaip ir orkaitėje keptos slyvos, man yra kažkas tokio. Su šita obuolių tyre galima keisti sviestą santykiu 1:1, kas ir buvo padaryta cukinijų duonoje. Deja, bet man šis receptas nepatiko. Kardamonas buvo overpowering, o pats kepinys išėjo šiek tiek guminis. Ir nesupratau, ar čia aš kažką ne taip padariau, ar tas receptas yra tiesiog ne man.
Trintos spanguolės su medumi (109 p.) jau tapo kasdienybe. Patys suprantat, kad rudenį šaukštas šviežių spanguolių, medaus ir imbiero yra oi kaip gerai. Kiekvieną rytą dedu ant košės arba ant saldaus pieno sūrio.
Toliau buvo moliūgų ir porų sriuba su voveraitėmis (102 p.) – paprasta ir nepretenzinga sriuba. Burokėlių salotos su rūkytu varškės sūriu (134 p.) puiki alternatyva jau gerokai įgrisusiam burokėlių ir ožkos pieno sūrio deriniui. Ir prieš kelias dienas išsiviriau kinvos ir pupelių troškinio (50 p.) – maloniai nuteikiantis rudeniškas troškinys, ypač pridėjus ir įvairių daržovių.
Dar mano šaldytuve lėtai miršta spontaniškai turguje nusipirktas brokolis, bet šeštadienį jis bus paverstas į brokolių kepsnelius (46 p.). Pasižiūrėjus į knygą, tai dar nemažai liko prikaišiota lapelių. Noriu išbandyti ir lėtai troškintas rudenines daržoves (62 p.), ir pikantišką pyragą su daržovėmis (40 p.), ir raugintus kopūstus. Prašom iš manęs nesijuokt, bet nė karto nesu raugusi kopūstų. Aišku, galiu gi pagūglint, bet visada meta į visokius šūdpuslapius, kuriais niekada gyvenime nesinaudoju. Be to, Renatos kopūstų kiekis yra nurodytas normalus, o ne visos bačkos ar 10 asmenų šeimai.
Visos knygos turi savo pliusų ir minusų. Tai dabar pašnekėkim apie minusus. Minusas yra toks ganėtinai sąlyginis – priklausantis nuo požiūrio. Vieniems tai yra minusas, kitiems – visai nekliūna. Ne kartą esu užsiminusi apie matavimo vienetus ir kaip mane erzina visokie puodeliai ir stiklinės, kur aš kiekvieną kartą turiu galvoti ir prisimint, koks vis gi yra tas stiklinės tūris (Knygos pabaigoje yra nurodytas – 250 ml). Internete galima rasti ne vieną eksperimentą, įrodantį, kad tai yra labai netikslus matavimo vienetas, o aš mėgstu tikslumą, ypač kepant desertus. Man yra didelis skirtumas tarp 100 g miltų ir pusės stiklinės miltų. Pirmuoju atveju aš pasimatuoju tiksliai, antruoju – hmm… iš akies. Šiuo atveju aš net negaliu sumažinti recepto proporcingai, jei man to prisireikia, nes neturiu supratimo, koks yra svoris pvz., pusantros stiklinės miltų. Aišku, galėčiau neišsikalinėt, bet dažnokai tenka receptą prisitaikyt pagal savo poreikius jį sumažinant proporcingai. Iš kitos pusės, tikrai yra daug žmonių, kurie visą gyvenimą matuoja stiklinėmis miltus ir cukrų, ir sėkmingai kepa pyragus. Kaip ir minėjau, viskas priklauso nuo požiūrio ir pripratimo.
Keptų obuolių tyrė
Tyrės saldumas priklausys nuo obuolių saldumo. Tai jau labai rūgščių obuolių nederėtų imti, geriau tokius saldesnius.
2 kg obuolių
125 ml šviežių obuolių sulčių
1 v.š. citrinos sulčių
2 a.š. cinamono
Obuolius nuplaukite (lupti nereikia), perpjaukite į keturias dalis, išpjaukite sėklas.
Sudėkite į troškintuvą, supilkite obuolių ir citrinos sultis, suberkite cinamoną, uždenkite dangčiu.
Kiškite į 170 laipsnių orkaitę 1 valandai. Kepimo laikas priklausys nuo obuolių kietumo – obuoliai turi būti visiškai minkšti. Masę sutrinkite blenderiu. Supilkite į puodą ir užvirinkite. Karštą tyrę supilstykite į pasterizuotus stiklainius.
Leave a Reply