Nors aš toli gražu ne minimalistė, o greičiau suskilusi asmenybė, mane greta vintažinio glamūro, ne mažiau traukia skandinaviškas atšiaurumas.
Rūką, dulksną, vėją ir pilką dangų įrašyčiau į įkvepiančių dalykų sąrašą – gal dėl to mano drabužinėj tiek daug pilkų ir mėlynų drabužių.
Nors, kaip ir rašiau, drabužių joje tikrai per daug – vieno dalyko tikrai joje trūko. Jau nuo vasaros pradžios, dar nežinodama, kad ji bus gana lietinga, ratais kvadratais vaikščiojau apie neperšlampamus lietpalčius.
Dažniausiai jie visiškai minimalistinio dizaino, tačiau talpinančio savyje charakteringus lietaus kontekstus. Nuo balomis atsispindinčio pilko aikštės grindinio iki geltono, lašais nusėto akacijos krūmo miesto skvere. Nuo vėjuoto paplūdimio su žalsvomis pernykštėmis smilgomis ar dryžuoto švyturio ant pasaulio krašto iki miško su samanų kempinėmis ir šviežios medienos kvapu… Taigi pamačius lietpaltį man iš karto pakvimpa ozonu.
Nuo vaikystės mėgau vasaros liūtis, ypač jų pradžią, kai stambūs lašai išmuša duobutes kelio dulkėse ir tik po to, susilieję tarpusavyje, ima gertis. Todėl nepuolu inkšti dėl šlapių plaukų, prie šlaunų limpančių kelnių ar žliugsinčių batų, kas įprasta moterims – tas jausmas greičiau sumišęs su malonumu, išeinant už komforto zonos ribų.
Žodžiu, nenusipirkti lietpalčio aš negalėjau. Bet galėjau pasirinkti – tarp 100 EUR kainuojančio hipsteriško daikto ir keturių spalvinių variantų (juodo, mėlyno, smėlinio ir baltai mėlynai dryžuoto) maistryminio „Holly&Whyte” (@Lindex) už pusę minėtos kainos.
Ir džiaugiuosi, kai nugali racionalumas – permokėti už drabužius toli gražu nėra gero skonio požymis. Ir abejoju, ar būtų malonumas nusipirkus dvigubai brangesnį daiktą būtų proporcingas.
Ir šiandien man beprasmiški pokalbiai apie blogą orą – priklausau tai draugijai, kuri gali kaltinti nebent netinkamą aprangą.
Leave a Reply