Kažkuriame interviu hab.dr. Jurgis Brėdikis (kardiochirurgas, išradimų autorius) yra pasakęs, kad tiems, kurie abejoja mėnulio fazių poveikiu žmogui, jis primena, kad mėnulis sugeba vandenyną 10 m pirmyn-atgal pastumdyti – tai ką jau čia žmogų. Be to, dirbantieji su žmonėmis pastebi, kad pilnaties metu psichinės būsenos paūmėja.

Beje, kad mėnulio fazės ir užtemimai veikia, įsitikinau per tą „raudonąjį mėnulį“ liepą – kai pilnaties metu dar buvo ir mėnulio užtemimas. Tuo metu įvyko dalykai, kurie pradžioje labai išgąsdino ir atrodė, kad net nežinia kaip juos išspręsti, o po kelių dienų netikėtai išsisprendė visiškai paprastai.

Jau kokius devynis mėnesius daugiau ar mažiau užmetu akį į mėnulio kalendorių – stebiu mėnulio ciklus, savo energijos ir įkvėpimo pokyčius. Todėl jaunaties praktika (sukurta „Efektyvių žinučių“ dirbtuvių sumanytojos ir lektorės Ilzės Butkutės), mokanti svajoti efektyviai – taip, kad norai turėtų didžiausią išsipildymo potencialą – man buvo visai į temą.

Juolab, kad kuris laikas jaučiausi kaip palaida bala – ne išsitaškiusi, bet vis tiek stokojanti formos, taigi norėjosi išbandyti, ar galima įnešti kiek daugiau tikslingumo ir sistemos jaunaties fazėje. Beje, atkreipiau dėmesį, kad šioje programoje „svajonės“ ir „norai“ vartojami sinonimiškai, nors mano galvoje tai yra visiškai atskiri „stalčiukai“.

Kuo svajonės skiriasi nuo norų? Ogi tuo, kad norai – man panašesni į siekius, kurie yra mano įtakos zonoje. Aš išties manau, kad jei noriu, tai galiu. Tuo tarpu į svajonių kategoriją nurašau viską, kas nėra mano įtakos zonoje, t.y. susiję su kitais žmonėmis. Priklausyti nuo kitų aš ne itin mėgstu, dar labiau nemėgstu nuviltų lūkesčių, taigi svajonių beveik nekultivuoju.

Gal tam įtakos turėjo tėtušio mėgiamas posakis „kaip gerai nenorėti, ko negali turėti“. Todėl man išties būdinga nuostata, nenorinti tikėti, kad kažkas gali įvykti be asmeninių pastangų. Vis dėlto norų turiu nors vežimu vežk – juos tikrai verta apravėti, praretinti, surūšiuoti, išdėlioti laike pagal „oro sąlygas“.

Nors „Jaunaties praktikos“ autorės personalijos vienareikšmiška nepavadinčiau, tačiau į asmeninės komunikacijos vertinimus čia nesileisiu – kas seka FB, manau, turi susidarę savo nuomonę. Tačiau tai, jog ji yra itin populiari lektorė ir kiti jos mokymai sulaukia daugybės teigiamų atsiliepimų, leido tikėtis kokybiškos programos.

Ji paremta pačios autorės išbandytais ir praktikoje įdiegtais principais, kurie pateikiami laiškų formatu. Jų per visą praktiką, apėmusią 4 jaunatis, programos dalyviai gavo apie 12.  Laiškuose buvo pateikiamos užduotys, lydimos nemažo kiekio beletristikos su įvairiais asmeniniais pavyzdžiais. Aš esu koncentruotos informacijos mėgėja, taigi laiškai man pasirodė per ilgi ir vis kitais žodžiais kartojantys tą patį. Tačiau jų periodiškumas tikrai pavertė šią praktiką laukiamu ritualu.

Kiekvienos jaunaties metu buvo rekomenduojama nusimatyti laiko (kiek bepavyktų) užduotims apmąstyti ir atlikti, be to, atitinkamai pasiruošti. Kadangi esu laisvas ir gan nekantrus „paukštis“, buvau nusiteikusi išnaudoti pačias pirmąsias jaunaties valandas.

Pirmajai, birželio jaunačiai ruošiausi labai atsakingai – tvarkiausi, baiginėjau darbus, kad fazė prasidėtų tarsi nuo švaraus lapo. Kai baigiau visus reikalus, dar buvo likusi valanda iki jaunaties pradžios gan vėlyvą vakarą, todėl pasileidau plaukus, užsidėjau ilgą sijoną (tą iš serijos „burti mėnuliui“) ir ėjau pasivaikščioti Neries krantine.

Pajutau, kad labai trūksta gamtos, todėl, grįždama per parką, nusprendžiau įsižeminti tiesiogine prasme – nusiaviau basutes, ir vaikščiojau tamsoje tarp medžių, pernelyg nesibaimindama įminti į kokį kakutį – kvepėjo liepomis, pastovėjau į vieną atsirėmusi. Grįžau namo, nusiploviau kojas, užsidėjau kaukę, pasidariau žolelių arbatos, užsidegiau žvakę, perskaičiau užduotis. Ir supratau, kad nieko nebenoriu, tik miegoti. Be to, atrodė, kad tiek jau visko prisvajota (panašią užduotį darėme ir „Lūšyje“), dar viskas neišsipildė, o čia dar reikia kažką prigeneruoti. Na, bet vis tiek ėmiausi ir surašiau tas esmines svajones, kurios nuo manęs ne itin priklauso.  Tačiau nuėjau miegoti užduoties nepabaigusi iki galo.

Bandžiau užduotį pabaigti kitą dieną, bet vis dar buvau energijos duobėje, kuri tęsėsi bemaž penkias dienas, taigi raštu plėtoti 5 svajones pabaigiau tik po savaitės. Žodžiu, malonumo tame buvo mažai – tarsi ruoščiau pamokas.

Dvi dienos prieš antrąją, liepos, jaunatį jau pradėjau jausti nuovargį. Galbūt dėl oro, galbūt dėl to, kad per parą perskaičiau „Brodeką“. Tąkart net nesistengiau tiksliai vadovautis rekomendacijomis, parašiau laisvos formos rašinėlį apie tas pačias 5 svajones – kaip aš noriu jaustis.

Kitą dieną apturėjome fantastišką, pirmąją šią vasarą laumių pirtį – su maudynėmis per lietų. Beje, pirtis yra išsipildžiusi mano svajonė – prieš maždaug penketą metų tiesiog pasvaičiojau, kaip gerai būtų turėti moterų kompaniją, kurios vertintų etno stiliaus spa ritualus.

Beje, kai pagal programos rekomendacijas nagrinėjau, kokios svajonės išsipildė, pastebėjau, kad mažoms mano svajonėms reikia apie 5 m., o didelėms – apie 10 m… Sakyčiau, ilgokas realizacijos terminas  – tik suknelių užsakymus visata pristato greičiauJ

Po pilnaties ištiko energijos antplūdis, sumaniau tiesiog supaprastinti savo norus, taigi perrašiau juos trumpiau ir aiškiau. Ir, paradoksalu, jau kitą dieną gavau ženklą, susijusį su viena svajone.

Dar prieš trečiąją, rugpjūčio jaunatį, nusprendžiau išnaudoti taip vadinamus „liūto vartus“ – transformacijoms itin palankią dieną – ir pradėjau tai, ką seniai planavau ir vis niekaip neprisiruošiau.  Ir gerai padariau, nes per jaunatį – vėl energijos krytis žemiau nulio.

Iki tol nebuvau pastebėjusi, kad jaunatis veiktų mane neigiamai, tačiau trys kartai iš eilės rodė, kad jaunaties svajojimui pagal programą man energijos nepakanka.  O juk iš esmės tai ir yra svarbiausia – kad rastųsi natūrali jos tėkmė, kuri neštų mintis visatai, kad būtų vietos pojūčiams, ir viskas vyktų lengvai.

Paskutinės, rugsėjo jaunaties išvakarėse, buvau suplanavusi dalyvauti senovinių marškinių siuvimo dirbtuvėse  – pagalvojau, kad rankdarbiai moterų kompanijoje sekmadienio popietę bus pati tinkamiausia įžanga į jaunatį. Kai atvykau į renginį, pajutau, kad nebus nei padorių sąlygų, nei ramios atmosferos, nei apgalvoto, aiškaus pateikimo, kaip ką daryti – tik totalus, energiją siurbiantis chaosas.

Veiksmas vyko sporto salėje pusrūsyje, dirbtuvės prasidėjo be jokio susipažinimo, be elementaraus pakvietimo, paaiškinimo kaip dirbsime ir kaip patogiau įsikurti, aplink daužėsi ir triukšmavo vaikai, lektorė tiesiog bėrė formules, kurias turėjome kažkur konspektuoti, nors būtų paprasčiau parodyti siuvinio schemą. Man užtekto 10-ies minučių susivokti, kad, nors ir nepatogu, reikia sprukti – tuos marškinius sugebėsiu pasisiūti ir be tokio nevykusio vadovavimo.

Kad padariau gerai, supratau, audamasi batus – organizatorės net nesureagavo. Atsiprašiau ir išėjau. Tai jaunačiai specialiai nesiruošiau – neskubėjau kažko nuveikti iki jos. Kai radosi laiko, be įtampos užbaigiau per savaitę užsilikusius reikaliukus – susitvarkymo jausmas visgi labai malonus.

Perskaičiusi paskutinės pilnaties laišką supratau, kad kažkaip neįsisavinau tų metodinių svajojimo būdų skirtumų – per rašymą, jausmą ir veiksmą – visus kartus gromulojau tas pačias svajones ir apie jas rašiau vis kita forma, kitais kampais ir žodžiais. Greta sąmonės srauto neatsispyriau ir analizei, ir planavimui – juolab, kad reikėjo susivokti, kas ir kodėl pildosi, o kas ne.

Supratau, kad visada intuityviai taikiau tuos rekomenduojamus principus, išskyrus, jog tai darydavau nesirišdama prie kalendoriaus – natūralia eiga, spontaniškai. Taigi mane šioje praktikoje labiausiai ribojo ir erzino jaunaties data, kuri įpareigojo svajoti pagal komandą, tarsi dirbtum. Man atrodo, kad svajojimas iš principo negali būti užduotis.

Planas paskirti laiko jaunaties pasvajojimams man nesuveikė, nes laiko turėjimas energijos anaiptol negarantuoja – ne veltui sakoma „tu planuoji, o Dievas juokiasi“. Kur kas svarbiau bet kada, kai tik pradeda rastis nuovargis niekur nebeiti, neapsikrauti reikalais ir bendravimais, o pabūti vienai, išsimiegoti, patinginiauti su knyga ar tiesiog stebint aplinką.

Pastaruoju metu pastebėjau, kad kai daug visko veikiu – judu ir kalbu – kaip tik tuomet gyvenimas bėga pro šalį, o ne tada kai tarsi neveikiu. Mano gyvenimo būdas leidžia reaguoti į kūno signalus – jis pats žino, kada jam reikia ilsėtis, o kada kurti idėjas.

Vis dėlto savo mėnesinius mindmap‘us, kur užsirašau to mėnesio siekinį ir asociatyvias gaires, įpratau daryti ne kalendoriniam mėnesiui, o mėnulio ciklui. Nes pastebėjau, kad pirmomis kalendorinio mėnesio dienomis man dar nebūna to suvokimo  – jis ateina maždaug tuomet kai baigiasi senas mėnulio ciklas. Jaunaties praktikai pritaikiau ir 3 kortų dėlionę iš „Augalų taro“, kuri sufleruoja kokie akcentai gali pasireikšti santykiuose, profesinėje veikloje ir piniginiuose reikaluose.

Bendrąja prasme man patinka praktikos, susijusios su savistaba, tačiau mano santykis vis dėlto yra  žaidybinis – nėra nei švento tikėjimo, nei pažodinio rekomendacijų vykdymo – man tiesiog patinka „raganėjimas“. Gal todėl man neturėjo didelės reikšmės, kad kai kurie laiškai ateidavo jau po tam tikrų mėnulio fazių (priešpilnio, delčios, pilnaties) – aš pati, vadovaudamasi pojūčiais, susigalvodavau ką ir kaip nuveikti.

Po trečios jaunaties Užupio knygyne radau keistą žiedą – jis man taip lipo, kad nusipirkau. Žinau, kad rizikinga įgyti svetimų žmonių daiktus dėl jų sukauptos energijos, tačiau naudotiems daiktams jaučiu gerokai didesnę silpnybę nei naujiems. Dėl to nebijau nei seno svetimo veidrodžio, nei indų, nei drabužių, nei papuošalų – nesakysiu, kad jaučiu, kurie yra nepavojingi, tačiau jokių nemalonumų jie man nėra atnešę. Greičiau priešingai – aš juos mėgstu ir branginu labiau nei kitus.

Taigi, nusipirkusi žiedą, pradėjau juokauti – kaip jį išvalyti nuo svetimos energijos. Su drauge nusprendėme, kad reikia rituališkai apiplauti Vilnelėje. O tai kaip įkrauti? Ogi palaikyti per pilnatį mėnulio šviesoje. Tai viso labo žaidimai, bet vėliau supratau, kad tas žiedas – su mėnulio akmens imitacija, o kietis, ant kurio jį buvau užmovusi – mėnulio žolė.

Apie vandens, mėnulio ir moteriškos energijos sąsajas nereikia ir šnekėti.  Žodžiu, kaip sakė vienos žolelių trauktinės reklaminis šūkis – „užkeikimai veikia“. Nors iš tiesų vengiu net noro manipuliuoti kitų žmonių sprendimais, nekalbant apie praktinį spaudimą. Netikiu, kad „ko nori moteris, to nori Dievas“, – kaip rašo „(Ne)tobulos moters užrašų“ autorė. Aš manau, kad pildosi tik tos mūsų svajonės, kurios atitinka taip vadinamąjį Dievo planą.

„Tiesa tokia, kad kuo stipresnis mūsų troškimas pakeisti pasaulį, tuo mažiau mums lieka galios tai padaryti. Taip yra dėl to, kad mūsų norai dažniausiai būna egoistiški“, – rašo Gregg Barden knygoje „Sąmonė kodai“.

Richard Rohr apie antrąją gyvenimo pusę, kuomet galimai pasiekiama branda, rašo: „dabar esame labiau nei kada nors anksčiau pajėgūs keisti žmones, tačiau mums to nebereikia. (…) nuo veiklos perėję prie buvimo, dabar naujai keičiame pasaulį – tai vyksta organiškai, ramiai, kosmoso principu. Mūsų veiksmuose nebelieka prievartos aspekto. Mes atliekame tai, ką turime atlikti, ir nesirūpiname pasekmėmis“.

Taigi nepaisant visų praktikų, su mumis bus tik tai, kas turi būti, ir neįmanoma nieko pražiopsoti. Galvojimas, kad mes turime laisvą valią nuspręsti, o mums kažką pasiekti trukdo tik pastangų trūkumas ar atsitiktinumui, paremtas iliuzija. Tačiau žaidimas su savimi tikrai prideda būčiai malonios lengvybės.