Apsilankymą “Leyloje” suplanuojame 11:45, nes žinome, kad vietų nedaug, taigi norime būti tikros, kad vietą gausime. Tačiau nustembame, kad restoranas dirba tik nuo 12:00 ir 11:50 jo durys užrakintos, viduj nematyti jokio judesio. Šalta, norėtųsi pasėdėti viduje, bet stoviniuojame, laukiame oficialios darbo pradžios.

11:55 prie durų prieina žmogus, jas atrakina, tačiau mus ignorina – na, kam čia tas papildomas dėmesys – atidaryti, pasisveikinti, atsiprašyti ar pasidžiaugti, kad palaukėm, elementariai žmogiškai pakviesti vidun – čia Lietuva, klientų niekas išskėstomis rankomis nepasitinka.

Kas nebuvo prieš tai čia veikusiam restorane, priminsime, kad patalpos specifinės, „vagono“ tipo, su langu gale, taigi tamsokos. Šalyje, kurios gyventojams nuolat trūksta šviesos ir Vitamino D , tai vargu ar yra privalumas. Tačiau greta įsikūrusiam „Džiaugsmui“ su visiškai juodomis sienomis tai netrukdo – kaip tik suteikia papildomo šarmo.

Interjeras iš šaltai pilko betono radikaliai pasikeitė – ant sienų atsirado austi apmušalai su dominuojančia raudona, stalai – šiemet madingos „briliantinės žalumos“, žali ir odiniai baldai.

Ant stalo padėta nelukštentų žemės riešutų, kuriais galima pramankštinti pirštus ir numaldyti alkio kirminą. Stalo vandens, kurio asočius matome ant palangės, mums niekas nepasiūlo.

Kadangi pietaujame dviese, renkamės skirtingas dienos pietų versijas. Sriuba abiems ta pati – daržovių – realiai tai sultinys, kuriame dominuoja paprika ir morkos. Na, tokia, sakyčiau naminė, tik prieskoniai kiek ryškesni. Prie jos patiekiamas lavašas – norėtųsi šilto, bet jo temperatūra tokia, tarsi būtų ištrauktas iš šaldytuvo.

Antram pasirinkau daržovių troškinį su pupelėmis – be jų, jame randu bulvę, pastarnoką, kalafiorą, paprikos, pomidorų, patiekiama su tuo pačiu lavašu. Skonis geras, ryškūs prieskoniai, tačiau tokio vegetarinio patiekalo kiekis man šiek tiek mažokas. Gal ir kultūringa taip valgyti, bet iš praktikos žinau, kad alkis už poros valandų garantuotas.

Kolegė valgė kofta – jautienos-avienos maltinius su kuskuso ir šviežių daržovių garnyru. Kotletai skanūs, kuskusas ir daržovės niekuo neįpatingos, bet net ir jai to patiekalo pasirodo mažoka.

Tai ir viskas – sumokėjom po 6 EUR  – tai protinga kaina už pietus su mėsišku patiekalu, o už tokį vegetarinį, kurį greitai gali pasigaminti namie (ir pasišildyt kontoroj, jei reikia) – kokiu euru per daug.

Apibendrinus, vienas žydas, kurio koretiškumu  tikrai neapkaltinsiJ, savo FB triūbyja, kad čia geriausi Vilniuje falafeliai. Galbūt. Dienos pietūs neblogi, tačiau tikrai trūksta detalių sužiūrėjimo ir paslaugumo.