Kaip reaguojate, jei mažai pažįstamas žmogus paklausia, ar Jūs laiminga/s? Man tai nėra klausimas iš serijos „kaip gyveni“, bet ir į jį dažniausiai atsakome ne pagal tai, kaip jaučiamės, o pagal tai, kaip paprasčiau atsakyti, ypač jei su klausiančiuoju nesieja artimi ryšiai.

O klausimas, iš esmės reiškiantis „ar tave tenkina tavo gyvenimas“, praktiškai nesiskiria nuo „ar tave patenkina tavo vyras?“. Nors atsakymas į pastarąjį formaliai visiškai paprastas, ko nepasakysi apie laimę.

Taigi nėr čia ką slėpti – toks nesubtilus tiesmukiškumas pažinties pradžioje mane šokiruoja. Kartais norisi nemandagiai atsikirsti klausimu į klausimą „o tu?“, paprašyti paaiškinti, kodėl žmogus to manęs klausia arba bent jau apibrėžti, kaip jis pats suvokia laimę.

Nepriklausomai nuo to, ar čia šiaip pretekstas paviršutiniškų tauškalų pavarinėjimui ar klausiančiojo arogancija nekviestam brautis į tavo širdį, tai vienodai neskanu.

Neoninės šviesos prožektorius

Kaip sako J.O‘Donohue knygoje „Anam čara: keltų dvasinė išmintis“, šiuolaikiniame gyvenime labai skubama reikštis: „Šiuolaikinės sąmonės šviesa nėra švelni ar pagarbi. Paslapties akivaizdoje jai trūksta geranoriškumo; ji nori suprasti ir valdyti tai, kas nepažįstama. (…) dažnai paslaptys nepasakomos žodžiais, jos slypi tyloje tarp žodžių arba gilumoj, kur nugrimzdę nesakomi vienas kitam dalykai“.

Vienas kitam artimi žmonės dažniausiai nemato reikalo per dažnai verbalizuoti savo jausmų. Kad kitas yra laimėje ar meilėje tiesiog jauti – nereikia klausti. Jei reikia klausti, vadinasi sklinda visai kitokia vibracija ir tai savaime yra atsakymas. Beje, vibracija nėra kažkoks ezoterinis reikalas – vibraciją apibrėžia dažnis, o tam tikrą dažnį turi kiekvienas laukas. Tam tikrą į elektromagnetinį panašų lauką sukuria ne tik  žmogaus smegenys, bet ir širdis – beje, daug didesnį nei smegenys. Jį fiksuojame labiau pasąmoningai – sąmoningai vargu ar galėtume įvardinti parametrus, kuriais remiamės, bet tas pojūtis pilve ir spontaninis vertinimas jau yra pakankamai eksperimentiškai patyrinėtas fenomenas, dažnai dar vadinamas intuicija.

Įdomu, kad man klausimą apie laimę užduodavo žmonės, kurie save laiko sąmoningais, jautresniais ir dvasingesniais, nei statistinis vidurkis, taigi man absoliučiai keista, kad jie nesugebėdavo įvertinti kiek leidžia santykis tarp mūsų, ir mesdavo tą savo klausimą kaip kirviu į kaktą. Aš tokius „kirvius“ linkusi gaudyti ir paleidinėti atgal, tačiau nebūtinai simetrinio atsako principu.

Santykis ir sąmoningumo laipsnis

Beje, tokius intymius klausimus apie vidines būsenas svetimiems žmonėms mėgsta uždavinėti patyrusieji didesnę ar mažesnę asmeninę transformaciją ir pajutę pašaukimą diagnozuoti, gydyti ir mokyti kitus – net tuomet, kai jų niekas neprašo. Jie tai pavadintų noru padėti artimui, tačiau, tačiau tai tik jų pačių ego maitinimas, nes, kaip sakė kun. Algirdas Toliatas, krikščioniška atjauta labiau susijusi su atidumu žmogui ir situacijai bei pagarba kito savarankiškumui, o ne proaktyviu kišimųsi į jo reikalus – „gerais norais pragaras grįstas“. „Suprantantis žmogus privalo gerbti objekto prigimtį“ – „Būties psichologijoje“ rašė A.Maslow.

Taigi ir santykis su laime, ir kalbėjimosi apie tai būdas absoliučiai tiesiogiai priklauso nuo to, ant kokio sąmonės išsivystymo laiptelio stovime. Visos be išimties dvasinės sistemos teigia, kad kuo didesnis sąmoningumas (sinonimiškai dvasingumui), tuo mažiau jis siekia vertinti, pasiduodamas dualistiniam suvokimui – laimingas/nelaimingas, geras/blogas ir pan. Kai šis žmogiškai prigimčiai būdingas įprotis po truputį išstumiamas, pradingsta noras kitus žmones kategorizuoti pagal dualistines vertybes ir bandyti juos atitinkamai paveikti, t.y. auklėti.

Kaip knygoje „Naujosios kontempliacijos sėklos“ rašo Thomas Merton, „didelė kliūtis susikaupti yra užsidegimas vadovauti tiems, kuriems nesi paskirtas vadovauti, auklėti tuos, kurių niekas tavęs neprašė auklėti, taisyti tuos, kurie tau visiškai nepavaldūs. (…) Nieko nėra įtartinesnio kaip nekantrus, regis, švento žmogaus troškimas perauklėti kitus žmones“.

Laimės sąvoka

Sutiksit, kad beprasmiška apie braškės skonį kalbėti su tuo, kas nėra jos ragavęs. Su laime dar kebliau.

„Laimė yra turėti prasmę. (…) Žmonės, kartą nuėję sunkų, bet tikrą prasmės ieškojimo kelią, vėliau retai patiria beprasmybę“, – knygoje „Lengvumas“ rašo psichoterapeutas Andrius Kaluginas, pridėdamas, kad „dorovė yra lengvumo ir laimės sąlyga“.

Sąsajas tarp prasmės, laimės ir dvasingumo pabrėžia ir katalikų dvasininkas, knygos „Kristi-aukštyn“ autorius Richard Rohr: „Žmogus pats kuria prasmę, savo patirties giluminės prasmės paieška yra ne tik kitais žodžiais pavadintas dvasingumas, bet ir žmogiškos laimės išraiška“.

Prasmės terapijos (vadinamos logoterapija) autorius – egzistencinės krypties psichoterapeutas Viktoras Franklis apie savo patirtį vokiečių konclageryje parašęs knygą „Žmogus ieško prasmės“, teigė: „Bet laimės neįmanoma siekti; ji turi ateiti pati. Reikia turėti pagrindą norint „būti laimingam“. Tačiau vos tik tą pagrindą radus, automatiškai tampama laimingu“. Kaip svarbiausią gyvenimo prasmės ieškojimo būdą jis pabrėžė žmogaus gebėjimą asmeninę tragediją paversti triumfu: „net beviltiškos situacijos bejėgė auka, stovėdama prieš likimą, kurio negali pakeisti, gali save pranokti, praaugti ir taip pakeisti save“.

Nepaisant to, kad JAV gyvenusio Abraham Maslow, taip, kaip Franklio ir daugumos europiečių karo metu, nekamavo išlikimo problemos, jis laimę siejo su žmogaus sakivatualizacija, apibrėžiama kaip „nuolatinis aktualizavimas potencialų, sugebėjimų ir talentų, kaip misijos (arba pašaukimo, likimo ar lemties) vykdymas, kaip savo vidinės prigimties pilnesnis pažinimas ir priėmimas, kaip nesibaigiantis vidinės vienovės, integracijos ir sinergijos siekimas“. „Aktualizavus save arba sėkmingai link to augant, patiriamas subjektyvus patvirtinimas ir paskatinimas. Tai užsidegimo gyvenimu, laimės ar euforijos, ramybės, džiaugsmo, atsakomybės, pasitikėjimo savo sugebėjimais susitvarkyti su įtampa, nerimu ir problemomis išgyvenimas.

Laimės blyksniai

Beje, daugumai žmonių tam tikru momentu nesunku įvardyti, kad jis ar ji jaučiasi laiminga, tačiau retas vienu žodžiu linkęs apibendrinti savo kasdienybę ar net gyvenimą.

Tokiems laimės blyksniams apibūdinti  A.Malsow įvedė savoką „pikiniai išgyvenimai“, kurie iš esmės reiškia trumpalaikės saviaktualizacijos epizodus.

Kaip pagrindinius pikinių išgyvenimų bruožus jis įvardijo abejonių išnykimą, lengvumą, spontaniškumą, drąsą, stokos pojūčio praradimą, pakilimą virš savo savanaudiškumo, estetinį ar moralinį išgyvenimą, įkvėpimą, energijos antplūdį. Beje, ženklas, kad žmogus patyrė pikinį išgyvenimą yra poetiška, gan egzaltuota išraiška, įpinant misticizmu kvepiančių frazių – to nepatyrusieji aplinkiniai tą išraišką paprastai vadina „cheesy“.

Tačiau reikia suvokti, kad skeptikai tiesiog gyvena absoliučioje dieviškumo paslėptyje ir niekaip negali įsivaizduoti, ką reiškia bent dalinis aukštesniosios jėgos veikimo atskleidimas. Tačiau paragavusieji šios šviesos sutartinai sako, jog negali pamiršti to skonio, prieš kurį nublanksta bet kokie materialaus pasaulio laimės atributai.

Kuo dažniau žmogus patiria pikinius išgyvenimus ir kuo ilgiau jie trunka, tuo labiau integruojami skilimai žmogaus viduje, santykiuose su kitais žmonėmis, požiūryje į pasaulį. Skilimų užglaistymas veda į vienio, t.y. absoliuto suvokimą ir patyrimą, kuris yra visų be išimties dvasinių sistemų (jei jos nėra iškraipytos egocentriniais sumetimais) egzistavimo priežastis ir tikslas.

Alternatyva laimei

Yra autorių, kurie apskritai kvestionuoja tiesioginę laimės, itin dažnai tapatinamos su malonumu, ir prasmės sąsają. Pavyzdžiui, knygos „Psichologai irgi klysta“ autorius psichoterapeutas Tim Pearsall, rašo: „Poetas Jevgenijus Jevtušenka kviečia atkreipti dėmesį į „vulgarią, žeidžiančią pasaką, kuri nuo mokyklos laikų buvo kalama mums į galvas – kad gyvenimo prasmė yra jaustis laimingam“.

Kiek jūsų ar jūsų pažįstamų šiandien pritartų, kad žmogus sukurtas ne malonumui? O, pasak konempliatyvaus vienuolio Thomo Mertono, „jei nežinai, kuo skiriasi malonumas ir dvasinis džiaugsmas, dar nepradėjai gyventi“.

„Neieškok ramybės jokiame malonume, nes nesi sukurtas malonumui. Esi sukurtas dvasiniam džiaugsmui (…)  Kartkartėmis malonumas gali būti džiaugsmo mirtis, tad tikrojo džiaugsmo paragavęs žmogus įtariai žvelgia į malonumą“, – knygoje „Naujosios kontempliacijos sėklos“ rašo jis.

Universalų dvasingumą atstovaujantis Ekhartas Tolle laikosi tokios pat pozicijos „Jei suvoksite, kad santykiai reikalingi ne tam, kad padarytų jus laimingus, o tam, kad padarytų jus sąmoningus, tuomet jie ves į išsilaisvinimą ir jūs imsite pritapti prie aukštesniosios sąmonės, kuri veržiasi į šį pasaulį“.

Giluminis klausimas

Taigi nebūtina cituoti visų, kas tik kalbėjo apie laimę,  kad suprastum, jog abstraktų laimės klausimą pakeliame arba nuleidžiame iki savo sąmoningumo lygio. Pasak E.Tholle, yra daug protingų ir išsilavinusių žmonių, kurie yra labai siauros sąmonės ir visiškai susitapatinę su savo protu. Jo manymu, jiems dažnai nesiseka ir jei jaučiasi nelaimingi pagrinde dėl to, kad jų proto vystymosi ir žinių sankaupos neatsveria atitinkamas sąmonės lygis.

Laimės-malonumo-gyvenimo prasmės- žmogaus-absoliuto santykiai neabejotinai yra vidinės kontempliacijos objektas, kuriuo, būdami sąmoningi, norime dalintis tik su tais, kuriuose matome ramybės šviesą ir paslapties pabudimą.

Priešingai, primygtinis noras dalintis savo patyrimais bet kur, bet kada ir su bet kuo yra nesąmoningumo išraiška. Kaip rašo T.Merton „nors tau patinka tam tikri žmonės ir esi iš prigimties linkęs juos rinktis savo draugais, dalytis su jais savo prigimtiniais poreikiais, saugokis manyti, jog jie irgi pašaukti būti kontempliatyvūs (…) Itin blogai, kai ne laiku dedi pastangas pasidalyti kontempliacija su kitais žmonėmis, nes manai, jog visi norės matyti dalykus iš tavo perspektyvos, kai iš tikrųjų jie to nenori. (…) Nėra prasmės skirtingo pašaukimo žmones kaip nors mėginti sudominti tokiu vidiniu gyvenimu, kuris tiek daug reiškia tau“.