Man jau seniai atrodė, kad šia tema aktualu parašyti, tačiau stabdė galvojimas, kad tokios temos iš esmės intymus reikalas. Be to, dabar madinga sakyti, kad prasmės, kaip ir sliekų subinėj, ieškoti nereikia.

Ta proga prisiminiau po ranka atsitiktinai pakliuvusią prieš daugiau nei šimtmetį mirusio britų mąstytojo James Allen knygelę „As You Think“ (originalus pavadinimas „As A Man Thiketh“), kurioje rašoma: betiksliškumas yra yda, ir toks plaukimas pasroviui negali tęstis tiems, kas nori išvengti katastrofos ir destrukcijos. Neturtys esminio gyvenimo tikslo lengvai užgrobiami rūpesčių, baimių, sunkumų ir savigailos, kurie yra silpumo požymis ir kurie veda, kaip ir iš anksto suplanuoti nusikaltimai, į žlugimą, nusivylimą ir praradimus, nes silpnumas negali atlaikyti augančios galios visatoje.

Nežinomo autoriaus knygelė man paliko stiprų įspūdį, nes joje to laikmečio dvasia suformuluotos tiesos labai aktualiai suskamba šiandien, kai depresijų, piktnaudžiavimo cheminėmis medžiagomis ir kitokio destruktyvaus elgesio mastai muša visus rekordus.

Ir nors ir kaip gražiai skambėtų Joseph Cambell citata, kad beprasmiška kelti klausimą, kai kiekvienas esame atsakymas į jį – visi turime savo prasmę ir ją įnešame į gyvenimą, toks požiūris tampa labai nestabiliu pagrindu individualistams, nebematantiems bendros žmonijos krypties ir bandantiems savo neurozes įveikti pavieniui. Paprastai kaip vaistą nuo bereikalingo galvaskaudžio jie vartoja „carpe diem“ idėją, interpretuodami ją kaip užduotį spausti iš gyvenimo viską, ką įmanoma, t.y. tapti 100%iniu vartotoju. Ne tik daiktų ir paslaugų, bet ir žmonių.

Tuščias reikalas

Bet kuris nesusipykęs su dvasiniais reikalais patvirtins, jog tai vis vien akligatvis. Į šiuolaikinių guru „top‘us“ įtraukiamas Deepak Chopra sako: „Net turėdami visus sėkmės atributus, galime būti labai nelaimingi (…) Iš tikrųjų pasaulyje yra tik viena krizė: jos priežastis – tikslo ir prasmės stygius ir nesupratimas, kas yra tikroji sėkmė“.

Ne veltui mano mėgstamas autorius Richard Rohr pastebi, kad 90 proc. žmonių gyvena taip, tarsi dalyvautų kruize.  „Dauguma žmonių taip susirūpinę savo gyvenimo tvarka, saugumu, malonumais ir kontrole, jog niekada nepamąsto apie jo turinį! Žmogaus gyvenimas yra kai kas daugiau nei sienų statymas, tapatybės apsaugojimas, genties gausinimas ir vidinio balso slopinimas. (…) savo patirties giluminės prasmės paieška yra ne tik kitais žodžiais pavadintas dvasingumas, bet ir žmogiškos laimės išraiška.

Linkusiems daugiau pakontempliuoti „kas man iš tos laimės, kas iš tos garbės“ – vienuolio Thomo Mertono paaiškinimas: „Esu tuščias, mano malonumų ir garbės siekių statinys neturi pamato. Aš įsidaiktinu juose. Tačiau visiems jiems dėl savo tikro nebūtinumo lemta sunykti. Jiems praėjus, nieko neliks iš manęs, tik mano nuogumas, tuštumas ir dykynė, idant pasakytų man, jog pats esu savo paties klaida“. Nesu tikra, kaip jis paaiškintų, kodėl nebūtinumas lemia sunykimą, bet, įtariu, kad mintis ta, jog persisotinęs žmogus pats nustoja juos vertinti.

Jis pataria neieškoti ramybės jokiame malonume, nes žmogus nėra sukurtas malonumui – jis sukurtas dvasiniam džiaugsmui. „Jei nežinai, kuo skiriasi malonumas ir dvasinis džiaugsmas, dar nepradėjai gyventi“.

Prasmė ieškoti prasmės

Daugiausiai apie gyvenimo prasmės reikšmę žmogaus asmenybei yra prirašęs egzistencinės krypties psichoterapeutas Viktoras Franklis, išgyvenęs nacių koncentracijos stovykloje ir sukūręs specialų logoterapijos metodą, padedantį tą prasmę atrasti. Jo asmeninė patirtis liudija, kad prasmę galima rasti ir didžiausios kančios akivaizdoje, ir tai padeda išlikti.

Jis sako, kad svarbiausias žmogaus rūpestis yra ne sulaukti malonumo ir išvengti skausmo, bet veikiau pamatyti savo gyvenimo prasmę, kuri yra gyvenimo varomoji jėga. Visokiuose „citatnikuose“ tai išvartoma kaip „gyvenimo prasmė yra suteikti jam prasmę“. Prasmė, pasak V.Franklio, randama trijose vietose: kūryboje/darbe, patyrimuose arba paklūstant likimui. Ir, jo nuomone, svarbiausias būtent trečiasis gyvenimo prasmės ieškojimo būdas: „net beviltiškos situacijos bejėgė auka, stovėdama prieš likimą, kurio negali pakeisti, gali save pranokti, praaugti ir taip pakeisti save. Asmeninę tragediją ji gali pakeisti triumfu“.

Šiame kontekste turbūt nenuostabu, kad asmeninio augimo trenerė ir knygų autorė Lise Burbeau, apeidama bet kokius, laiko dvasią atitinkančius pliuralistinius pasvarstymus, į klausimą „kokia gyvenimo prasmė?“ atkerta tiesiai: „Atsakymas paprastas…Turi vystytis, augti“.

Ar tai naujiena? Ne – įvairiausi šaltiniai sako tą patį, nebent kitais žodžiais. Pvz. Šv.Grigalius Nisietis: Nusidedame tada, kai nebenorime augti.

Augimo kryptis

Ir šioje vietoje kažkas, sumanęs išlipti iš minėto kruizinio laivo, pirmiausia pagalvos apie grynai individualistinę augimo kryptį – na, kaip sustiprinti lyderystę, savo statusą visuomenėje, išplėsti žinių ar patirties bagažą. Ir visa tai tam, kad užsitikrintų geresnes konkurencines pozicijas ir galėtų vartoti daugiau ar aukštesnio lygio produkcijos – tiesiogine ir perkeltine šio žodžio prasme.

Tačiau čia V.Franklis sako „stop“: „Tai, kas vadinama saviraiška, yra išvis nepasiekiamas tikslas dėl tos paprastos priežasties, jog kuo labiau jo būtų siekiama, tuo labiau žmogus nuo jo toltų. Kitaip tariant, saviraiška įmanoma tik kaip šalutinis savęs transcendencijos efektas“. Žodis „įmanoma“ gal čia ir ne visai tinkamas, tačiau bent jau mano praktika rodo, kad savitikslė saviraiška anksčiau ar vėliau praranda skonį.

Pasak V.Franklio, kuo labiau žmogus pamiršta save, – tarnaudamas kokiam nors tikslui arba mylėdamas kitą žmogų, – tuo jis žmogiškesnis ir tuo geriau įprasmina save. Tačiau, mano galva, ten, kur vakariečiai linkę matyti žmogiškumą, rytiečiai mato dieviškumo apraiškas. Pvz.  Hindu astrologijos guru, Kotamraju Narayana Rao, priskiriamas prie įtakingiausių šių dienų dvasinių lyderių, sako, kad pasirinkusieji tarnavimą žmonijai kaip gyvenimo prasmę ir tikslą puoselėja savo vidinį dieviškumą.

Kabalos mokslas taip pat akcentuoja, kad supanašėjimo su kūrėju kelias eina per savo ego transformavimą, nukreipiant jį link neriboto malonumo šaltinio – gavimo dėl noro duoti (beje, nepriešinant malonumo su dvasiniu džiaugsmu, kaip, iš pirmo žvilgsnio atrodytų, daro T.Mertonas). Ir šiame kontekste man taikliausia pasirodė Pablo Picaso citata: „Gyvenimo prasmė yra atrasti savo dovaną. Gyvenimo tikslas – ją atiduoti“.

Galima traktuoti, kad kiekvieno pašaukimas yra unikalus, tačiau unikalus yra tik būdas, kelias, kuriuo link jo einame, o visi keliai, kaip banaliai beskambėtų, veda į meilę. „Aš, kuris esu be meilės, negaliu tapti meile, kol Meilė manęs nesutapatina su Juo pačiu. Bet jei Jis siunčia savo Meilę, save patį, veikti ir mylėti manyje, ir per visa tai, ką aš darau, būsiu perkeistas, atrasiu, kas esu, ir savo tikrąją tapatybę įgysiu prarasdamas save (…) Jei šios sėklos įsišaknys mano laisvėje, jei Jo valia išaugs iš mano laisvės, aš tapsiu meile, kokia yra Jis, ir mano derlius bus Jo garbė ir mano džiaugsmas“, – sako T. Merton.

Ir aš nežinau, ar kas yra pasakęs tiksliau. Gal kai kam ir nebus aiški ši mintis, išplėšta iš konteksto, tačiau tai yra pirmas mano sutiktas autorius, kuris ne dogmatiškai, su dideliu, iš asmeninės patirties kylančiu skaidrumu ir suprantamai religinio backgroundo neturinčiam žmogui yra paaiškinęs, kas yra Dievo garbė, valia ir malonė, kurios netgi dažnam save vadinančiam kataliku asocijuojasi su pompastiška adoracija ir dievo autoritarizmu.

Pastangos ir nuolankumas

Įdomu, kad kabalos požiūriu, žmogus dvasinio augimo negali inicijuoti savo pastangomis – taško širdyje atsiradimą apsprendžia kūrėjas (kūrimo jėga). Taigi šioje vietoje būtinas tam tikras nuolankumas, apie kurį šneka ir T.Mertonas: „Didžiausia laisvė slypi nuolankume (…) Paradoksalu, kad priimdamas Dievą tampi laisvas ir išvaduotas iš žmogiškosios tironijos, nes tarnaudamas Jam jau neleidi nusavinti tavo dvasios ir atiduoti ją žmogiškajai vergovei (…) Nuolankumo išlaisvintas iš prisirišimo prie savo darbų ir gero vardo žmogus atranda, kad tobulas džiaugsmas įmanus tik tada, kai visiškai save pamirštame“.

Psichologiniu požiūriu, augimas gali prasidėti tik nuo žmogaus saugumo: kuo saugesnis jis jaučiasi, tuo drąsiau išeina tyrinėti teritorijos už savo komforto zonos ribų. Tačiau paradoksalu, kad didžiausias dvasinio saugumo jausmas gali kilti būtent iš nevilties ir bejėgystės bedugnės: „Šioje tamsoje, kai mumyse nelieka nieko, kas galėtų suteikti malonumo mūsų protui ar jį paguosti, kai, regis, esame nenaudingi ir teverti visiškos paniekos, kai, rodos, žlugome, kai, atrodo, esame pribaigti ir suryti, tada gilus ir slaptas savanaudiškumas, pernelyg mums artimas, kad atpažintume, nuplėšiamas nuo mūsų sielų. Šioje tamsybėje atrandame tikrąją laisvę. Šiame apleistume esame paverčiami stipriais“.

Tačiau paaiškinimai mūsų dažniausiai neveikia, jei nesame tokių pojūčių patyrę. Pasak T.Mertono, įmantri pasąmoninė mūsų prigimties užmačia yra priešintis Dievui ir Jo darbui tavo sieloje, reikalaujančiam paaukoti visa, ko trokšti, kuo gėriesi, išties, visa, kas tu esi. Tuomet visa mūsų egzistencija tėra sumišusių troškimų, svajonių ir gerų norų kratinys, su kuriuo nieko nedarome, tik atmetame malonės darbą.

Malonei kelias tiesiamas malda, kuriai visiškai nebūtina sutartinė forma ar liturgija, kuriai pakanka tik  Martino Lutherio Kingo žodžių: Use me, God, show me how to take who I am, who I want to be, and what I can do, and use it for a purpose, greater than myself.