Kai šiaip pagalvoji apie Boną, tai nu nieko labai gero kaip ir negali pasakyt apie Barboros Radvilaitės nuodytoją. Tačiau istorikai Boną išteisino šiuo klausimu. Galbūt Barbora nebuvo mėgiamiausias karalienės žmogus, bet nunuodyta ji nebuvo, o mirė nuo ligos. Pasigūglinkit, jei kaip ir aš kurį laiką nebuvot atnaujinę savo istorijos žinių, visai įdomu. O daugiau apie Boną mes beveik nieko ir nežinom. O veltui. Šiemet sukanka 500 metų, kuomet 24 metų Bona Sforca su šakute atvyko pas beveik dvigubai vyresnį savo vyrą Žygimantą į Krokuvą, kur po to meto Vavelio rūmų kiemą laisvai dar lakstė kiaulės.
Istorinių kulinarinių knygų gausa pasigirti tikrai negalim – 2014 m. Rimvydas Laužikas išleido “Istorinę Lietuvos virtuvę”, 2016 m. išėjo “Oginskių dvaro virtuvėje”, 2014 m. dar buvo išleista plona “Radvilų dvaro meniu” knygutė, kurioje sudėti autentiški Radvilų virtuvėje ruošti valgiaraščiai. Dar turim Vincentos Zavadskos “Lietuvos virėją”, kurioje yra XIX a. Lietuvos ir Lenkijos kulinarija, taip pat dar turim ir unikalią Fanios Lewando vegetariškų patiekalų knygą iš tarpukario laikų. Ir nereiktų pamiršt ir Nijolės Marcinkevičienės “Metai už stalo”. Ir tai berods visos kulinarinės knygos. Ir štai ką tik pasirodė dar viena nauja knyga – “Bonos virtuvė”, kurią parašė Jolita Bernotienė ir Rasa Leonavičiūtė, o išleido “Aukso žuvys”.
Prieš savaitę burbėjau, kad knyga ne visai gal atitinka savo pavadinimą, nes ten daugiau Bonos gyvenimo nei pačios kulinarijos. Bet po to pagalvojau – paskutiniu metu itin dažnai kartoju, kad reikalingas kontekstas. Tai vis tik reikia žinot, kokie procesai vyko aplink ją – nuo vaikystės iki pat mirties. Visai smagus faktas, kad Bona atvežė dekoltė į mūsų kraštą. Taip pat atsivežė šakutę, o jos dukra nutekėjusi į Švediją irgi nusivežė šakutę ir išmokė vikingus valgyt civilizuotai. Tik vieno nesuprantu, sprendžiant iš jos aprašymo, moteris turėjo būti graži – “O dėl gražumo, panelė Bona nesiskiria nuo portreto <…>: plaukai šviesūs, bet blakstienos ir antakiai visai juodi, akys daugiau kaip angelo negu žmogaus, spindinti ir rami kakta, tiesi, be jokio kuprelės ar kreivumo nosis, rausvi skruostai, <…> dantys lygūs ir nepaprastai balti, apvalus tiesus kaklas, sniego baltumo krūtinė, puikiausi pečiai, gražesnių rankelių neteko matyti.” (65 psl.) O pas mus paplitęs kažkoks suvargusios bobulkos paveikslas. Reiktų atstatyt šitą neteisybę.
Kulinarine prasme negali sakyti, kad mes buvom jau tokie baisiai atsilikę. Rimvydas Laužikas rašė, jog iki Bonos atvykimo mus jau buvo pasiekę viduržemio jūros regiono patiekalai, bet daugiau siejami su graikais, o ne italais – agurkai, grikiai, ajerai, balandėliai, koldūnai ir šaltibarščiai. Bet tik Bonai atvykus paplito balti miltai, virti miltiniai patiekalai. Taip pat ši moteris mus įpratino valgyti daugiau daržovių. Vilniaus Žemutinėje pilyje buvo auginami agrastai, vyšnios, serbentai. Iš daržovių buvo atgabentos kaliaropės, porai, petražolės, pastarnokai, špinatai, šparagai ir artišokai. Taip pat to meto didikai jau valgė vynuoges, apelsinu, melionus, avietes. Aš tik priminsiu, kad tai XVI amžius. Vilniaus Žemutinėj pily Bona buvo užveisusi ne patį prasčiausią sodą, kur ir augino tas visas daržoves, vaisius ir prieskonius. Ir visai natūralu, kad su Bona paplito ir vyno vartojimas.
Knygoje yra 29 receptai. Tačiau jei turit lūkestį, jog tai XVI a. autentiški mūsų receptai, tai taip nėra. Mes to meto receptų neturim išlikusių, tai autorės pasinaudojo Sforcų dvare Italijoje dirbusio šefo Martino de Rosio knyga. Receptai yra adaptuoti šiai dienai, be vargo galėsit pasigaminti nuo visiškai paprastų ir įprastų – minestronės, rizoto, iki kiek neįprastų ar mažiau girdėtų, pvz., karvelis su kaparėliais, vyne troškintas liežuvis, ryžių tarta ar įdaryti gruzdinti kiaušiniai. Išbandyt nieko nespėjau, bet cinamoninė tarta jau yra mano sąraše.
Knyga tikrai verta dėmesio, jei domina ne vien tik receptų knygos, bet ir norisi sužinoti daugiau.
Leave a Reply