“Baltieji ryžiai“, kaip ir kiti perdirbti produktai, šiais laikais neskamba itin patraukliai, bet Vietnamo virtuvės restoranui atleistina. „White rice“ atsidarė buvusiose augalinės virtuvės restorano „Alive“ patalpose. Tas, kaip ir gausybė „rekvizito“ (kaip aš vadinu interjero puošmenas) nėra itin geras ženklas.
Kaip blogą ženklą traktuoju ir tai, jei įėjus į vidų, niekas iš personalo tavęs net nepastebi – taip buvo ir šiuokart. Nutūpėme prie artimiausio stalelio dviems, tačiau nuo durų taip traukė šaltis, kad galiausiai nusprendėme persigrupuoti.
Restorane žmonių buvo, tačiau mums atėjus, net pusė jo nebuvo užpildyta. Nepaisant to, meniu palaukėme kaip minimum 10 minučių. Girdėjome, kaip sėdinčioms prie gretimo stalelio ir besvarstančioms dėl pasirinkimo, padavėjas nelabai ką apie patiekalus galėjo pakomentuoti.
Meniu nebuvo itin platus, tačiau siauru jo irgi nepavadinsi, taigi šįkart apsidžiaugėme, kad su nuotraukomis, nes iš pavadinimų būtų sunkoka apsispręsti. Kai apsisprendėme dėl geriau nuotraukoje atrodančių spring roll‘sų ir ryžių su kiauliena, sužinojome, kad kaip tik tų patiekalų restoranas neturi. Kai sunkiai pasirenki ne dėl to, kad kažkas labai vilioja, o dėl to, kad niekas labai nevilioja, tokia žinia yra dvigubai nuvilianti.
Na, bet užsisakėme kitus spring roll‘sus ir ryžius su lašiša. O tada prasidėjo laukimas. Restoranas ėmė pilnėti, kaip ir įprasta pietų metu. Džiaugėmės, kad spėjome užsisakyti iki jo, tačiau laukimas, artėjantis link 20 min. ėmė erzinti. Jau pradėjome juokauti, kad suvalgysime prie altoriaus (taip, jis ten buvo tarp drabužių pakabų ir skėčių) kaip auka sudėtą maistą.
Mums belaukiant nuo dviejų stalelių pakilo išeiti žmonės, taip ir nesulaukę meniu ar galimybės užsisakyti. Mes gavome sriubą, kuri, kaip pasirodė, priklauso prie lašišos patiekalo, nors meniu to nepastebėjome. Sriuba buvo skystas sultinys su keliais daržovių kubeliais – nieko ypatingo (kiek daugiau skonio įgavo įsipylus česnakinio-actinio užpilo), bet geriau nei laukti tuščiomis.
Dar gerokai palaukus, buvo atnešta lašiša. Gerai, jog iš karto ruošėmės kiekvieną patiekalą ragauti abi, nes spring rolls‘ų tuo metu dar nesimatė horizonte. Patiekalas ant metalinės-grilio lėkštės atrodė neblogai, tačiau paragavusios lašišos, konstatavome, jog ji perkepta. Belkai tai pasirodė kraštutiniškai blogai. Tačiau apkepinta buvo gan skaniai – lyg pasmilkyta dūmu, padažas irgi buvo skanus, tik jo mažoka. Nepatiko, kad lėkštėje greta su daržovėmis į padažą buvo įsimaišę nekramtomi elementai – citrinžolė ir imbiero gabalas ar kažkas kito. Greta pateikti brokolio, kalafioro, morkos ir cukinijos gabaliukai buvo supjaustyti forminiu peiliu ir atrodė tarsi iš šaldyto mišinio, na, bet nesinorėtų tikėti. Ant ryžių uždėto kepto kiaušinio konsistencija tinkama.
Spring rolls‘ai buvo atnešti, kai lašišą jau buvome suvalgę. Greta jų buvo dubuo su actiniu pagardu ir šaltų makaronų krūvelė. Patys ritinėliai su žuvimi buvo neblogi, tačiau pritrūko ryškesnio skonio, nustebino krapai – nežinojome, kad tai Vietanamo virtuvei būdingas prieskonis. Vandens pagrindu paruoštas pagardas irgi nelabai gelbėjo, nebent mirkant šaltus prėskus makaronus ir žalias salotas.
Apibendrinus man maistas buvo pusėtinas (jei tai būtų food truck‘as, sakyčiau ok), tačiau pakartoti nenorėčiau, o Belkai tai buvo išreikštai neskanu. Ir kaina – 6,5 EUR už spring rolls‘us ir 8,6 už patiekalą su lašiša – pasirodė visiškai neadekvati. Šios vietos vien dėl aptarnavimo restoranu nepavadintum, greičiau procesus prastai valdančia užkandine. Ir iš interento matyti, kad tai ne vien mūsų nuomonė.
Šiaip pagalvojus, jei taip nepavyksta suvaldyti procesų, gal būtų logiška turėti 3-4 patiekalų dienos meniu už padoresnę kainą?
Leave a Reply