Po prof.dr. G. Gudaitės paskaitos „Išmintis permainų metu“ liko neatsakytas klausimas, kodėl aktualu apie išmintį kalbėti dabar, kai senoliai dažnai laikomi beviltiškai atsilikusiais nuo gyvenimo, kurio principai radikaliai skiriasi nuo šios kartos ligšiolinės patirties.

Vadinti šiuos laikus “permainų laikais“ man atrodo kiek alogiška, nes kaitą/permainas suponuoja pats laiko tėkmės faktas, taigi visi laikai yra permainų. Vis dėlto neatsižvelgti į eksponentiškai išaugusį kaitos tempą ir tai, kad globalizacija suformavo iki šiol neregėtą pasirinkimo galimybių gausą (kuri, iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip privalumas, tačiau kartais radikaliai apsunkina pasirinkimą) neišeina. O tai sistemą daro sudėtingesnę ir sunkiau prognozuojamą su visomis iš mažėjančio apibrėžtumo išeinančiomis neurotinėmis pasekmėmis.

Faktas, kad tokių sudėtingų sistemų valdymui reikalingas informacijos, arba žinių, kiekis tampa nebeįkandamas žmogiškam protui. Todėl randasi ir visiškai kitokios, nei iki šiol, išminties prielaidos – jei dar mūsų tėvų kartai tai buvo patirtimi patikrintos žinios, tai mums jau aktualesnė greita orientacija, leidžianti efektyviai surinkti duomenis, reikalingus sprendimui.Tačiau ar tai yra išmintis?

Žinios kaip išminties pagrindas

Yuval Harari knygoje „Homo Deus“ yra apibrėžęs, kaip keitėsi žinių samprata: kadaise jų dedamosios buvo šventieji raštai ir logika; vėliau – empiriniai duomenys ir matematika. Panašu, kad  savo laiku palaipsniui buvo pereita nuo dievocentrinės pasaulėžiūros prie homocentrinės, tuo pačiu principu dabar pereinama prie datacentrinės (nuo angl. žodžio data– duomenys) pasaulėžiūros.

Jei trumpai apibrėžti jo esmę, „Dataizmas skelbia, kad visatą sudaro duomenų srautai, o bet kokio reiškinio ar esybės vertę nulemia jo indėlis į duomenų apdorojimą. (…) ji (sistema) pažins jus daug geriau nei jūs pats save, todėl už jus priims daugumą svarbių sprendimų. (…) Tikrove taps  biocheminių ir elektroninių algoritmų tinklas, kuriame nebus aiškių ribų ir individualybės centrų. (…) Žmonės tėra įrankiai, kuriais kuriamas visų dalykų internetas, ilgainiui peržengsiantis Žemės planetos ribas ir pasklisiantis po visą galaktiką ir net visatą. Ji būtų visur ir kontroliuotų viską, o žmonėms yra lemta įsilieti į ją“.

Nors Y.Harari teigia, kad individualūs potyriai nėra šventi, ir mes vargu ar tapsime „Homo Deus“ pirmtakais, ši kosminė duomenų apdorojimo sistema pretenduoja tapti savotišku Dievu. Jis teigia, kad datacentrinė koncepcija ne veltui primena kai kurias tradicinių religijų vizijas  – pasak jo, „deitaizmo pranašai Silikono slėnyje sąmoningai vartoja tradicinių mesijinių religijų kalbą“.

Tačiau iš tiesų vieningos sąmonės koncepcija, pagal kurią individuali/ios sąmonė/s yra tik iliuzija, galioja ir advaitos vedantos, ir kabalos metafizikoje, o naujausios (ypač holografinės visatos) teorijos suponuoja, kad realybės apraiškos iš tiesų yra informacinio (trimatėje sistemoje atvaizduojamų duomenų) pobūdžio.

Natūralu, kad kaip ir religinius, kaip ir mokslinius-technologinius (kas praktiškai nesiskiria nuo religijos) užmojus ego traktuoja kaip grėsmę individualiai tapatybei. Tačiau ar ji iš tiesų svarbi, ir kokia išmintis galėtų padėti išgyventi skaitmeninėje eroje?

Išlikimo iššūkis

Prof.dr. Gudaitė savo paskaitoje paminėjo tokią frazę (kurios autoriaus neprisimenu), kad „išmintis – tai, kas mums neleidžia pražūti“. Jei traktuosime, kad mes – materialios individualios būtybės, kadaise svarbiausi mūsų išlikimui buvo savisaugos (populiarusis „kovok arba bėk“) ir reprodukcijos instinktai , tačiau moderniais laikais juos nukonkuravo (ir netgi dažnai jiems oponuoja) intelektas, kuris –  perfrazavus žinomą posakį – kas mūsų nepražudys, tas sustiprins. Tačiau svarbu nepamesti kitos toje pačioje paskaitoje ištransliuotos žinios  –  mus įgalina gebėjimas prieiti prie įvairių žinojimo šaltinių.

Todėl grįšiu prie Y.Harari, teigiančio, kad jau šiandien duomenimis ir matematika paremtą žinių koncepciją keičia potyriai ir jautrumas. Ne visi šiandien gyvenantieji šiam požiūriui pritartų, nes vis dėlto didelė dalis visuomenės vis dar tebėra anoje stadijoje, tačiau gebantieji prieiti ne tik prie racionalaus mokslo, bet ir kitų žinių šaltinių, pastebi, kad šios subjektyvumo išpažintojų gretos sparčiai gausėja – sakoma, kad šie virsmai susiję su Vandenio era.

Užsilikusiems antroje stadijoje trečioji vis dar atrodo kaip neracionalumo (geriausiu atveju) ar šarlatanizmo triumfas, tačiau retas žino/suvokia, kad kvantinėje fizikoje patvirtinus „stebėtojo efektą“, objektyvumo sąvokos prasmė tapo labai jau sąlygiška. Ir kartu visiškai nebeaktuali kalbant apieY.Harari minimus potyrius ir jautrumą – kaip žinių pagrindą.

Subjektyvus žinojimas

Tiksliai nepamenu, kaip juos apibrėžė Y.Harari, bet turiu savų įžvalgų šiuo klausimu. Jei potyrių rezultatu laikysime patirtį, kyla klausimas, ar bet kokia patirtis veda į išmintį? Neveltui patarlė „dukart užlipti ant to paties grėblio“ nepraranda savo aktualumo – juk aplinkui kiekvienas matome pakankamai žmonių, kurie nuolat atkartoja tuos pačius elgesio modelius, nors rezultatai jų ir netenkina. Dažniausiai jiems paprasčiau apkaltinti aplinką, nei pakeisti savo sąveikavimo su ja būdą.

Man potyrių sąvoką geriau suvokti padeda kita – jautrumo – sąvoka. Jei jautrumu politkorektiškai nevadinsime neurotizmo (žemo susijaudinimo slenksčio, susifokusavimo į savo emocijas, polinkio jas sureikšminti ir reikšti), atrasime, kad jautrumas labiau susijęs ne su išraiška, o su priėmimu – gebėjimu fiksuoti subtilius parametrus (taip vadinamas vibracijas).

Natūraliai kyla klausimas – kaip tas fiksavimas vyksta. Kam teko girdėti apie „HeartMath Institute“ darbus, būtent širdis, o ne smegenys, yra galingiausias biofizinių vibracijų siųstuvas ir imtuvas. Jei priėmimas baigiasi širdimi ir sąmonės nepasiekia, sunku verbalizuoti savo pojūčius.Tačiau šiuolaikinis žmogus taip įprato pasikliauti smegenimis, sąmoningais ir ypač racionaliais kairiojo pusrutulio procesais, kad nebemoka naudotis dešiniuoju, iškoduoti širdies impulsų ir juos ignoruoja, dėl to dažnai patirdamas kognityvinį disonansą. O suderintą širdies-smegenų sistemos veikimą paprastai vadiname intuicija.

 G.Gudaitė paskaitoje užakcentavo, kad išminties kontekstesvarbi ir šaknų pajauta, ir sąsaja su kažkuo aukštesniu. Nekalbant apieaukštesnįjį, kurio akademikai vengia ir apibūdina kuo slidesnėmis frazėmis, net šaknis kiekvienas suinterpretavo savaip – kažkas kaip tradiciją, kažkas kaip gyvų giminių atramą, kažkas kaip mirusių protėvių palaikymą, kažkas kaip kūną (kuris mus įžemina), kažkas kaip Dievą (kaip jo šaknį mumyse). Tačiau labai tikėtina, kad dangus (kilimas aukštyn) ir šaknys (nirimas gilyn) yra iš esmės paremtas tais pačiais principais – kaip  medžio šaknų sistema atkartoja viršžeminę šakų struktūrą, kaip ląstelės mirokosmosas – visatos makrokosmosą, taip „kaip danguje, taip ir ant žemės“.

Šių dienų išminčius

Pasiklausius sąvokų ir apibrėžimų paskaitoje, man pačiainorėjosi savarankiškai išgryninti išminties apraiškas, kurias šiandien matau kaip aktualias ir esmines. Būtent iš jų man susidėlioja šiuolaikinio išminčiaus paveikslas.

Mano požiūriu, pirmoji ir bazinė išminties apraiška yra poreikis ir gebėjimas transcenduoti.

Pirmiausia matyti kūną ne kaip sąmonės generatorių, o sąmonės įrankį. Tai susiję su įpročiu nuolat kvestionuoti fizinę realybę bei sąmonės individualumą. Kartais tai vadinama „kanalo turėjimu“ arba „buvimu kanalu“ – jei ne Absoliutui, tai bent jau taip vadinamai kolektyvinei pasąmonei. Ir čia jautrumas tampa maksimaliai aktualus – kaip sukalibruoti savo dažnius, kad pagautum ar ištransliuotum signalą.

Tokio transcendavimo rezultatas yra išsicentrinimas, nusisvarbinimas ypač žinių autorystės klausimu. Taigi šiandieninis išminčius nesijaučia turinio autoriumi – jis greičiau pavadins save tik Dievo valios ar Aukštesniosios jėgos įrankiu.

Antroji išminties apraiška yra priešybių apjungimas ir  dualumo išnykimas – t.y. buvimas ne „arba…arba“, o „ir…ir“ pozicijoje. Ir viena, ir kita turi teisę būti, o priežastys ir logika gali slypėti už šio pasaulio ribų. To rezultatas sumenkęs polinkis kontroliuoti, keisti pasaulį (gerais norais pragaras grįstas), nesuprasti (kas įprastai reiškia smerkti). Per šį principą pasireiškia ir antrinės savybės – tokios kaip sugebėjimas įsižeminti (jausti ir sąmoningai valdyti savo kūną) ir tuo pačiu metu pakilti virš apribojimų (kurie dažnai iliuziniai), natūraliai derinti gilumą ir žaismingumą. Tai tarsi nuolatinis atminimas, kad viena lazda turi du galus – tai ne dvi atskiros lazdos, kaip atrodo.

Kaip trečią apraišką įvardinčiau gebėjimą sulaikyti reakciją ir reflektuoti: išlaikyti pauzę, išgirsti, suvokti, įtraukiant į sąmonę ir verbalizuojant; suvaldyti reakciją, pratylėti arba reaguoti jutimiškai, tačiau emociškai neįsitraukiant, išliekant ramiu. Toks įprotis leidžia atsitraukti ir stebėti ne tik svetimą, bet ir savo ego. Pasireiškia tas pats paradoksalus „stebėtojo efektas“ – stebint kylančią reakciją, ji pakinta, ima „elgtis“ kitaip, kaip banga, atspindys. Išvysčius šį įprotį, ir kartu pasireiškiant antrajam bruožui, praeina noras žmones mokyti, užbėgant įvykiams už akių patarimais – leidžiama jiems mokytis klystant.

Iš šios išeinant, ketvirtoji apraiška – mokinio pozicija. Mes įsikūnijame ne tam, kad dirbtume primityviais malonumų surinkėjais ar taptume fanatiškais jų kolekcionieriais, o tam, kad išmoktume  tam tikros „alchemijos“ – kaip išgryninti malonumą iš dalykų, kurie malonumu mums toli gražu nekvepia. Tai reiškia apribojimų šalinimą – buvimą neprisirišusiu prie komforto zonos, nefiksuotu (orientuotu į augimą), kintančiu ir kartu jaučiančiu dėkingumą už kūniškos gyvybės dovaną  bei aplinkybes, kurios sukuria mums sąlygas tai daryti.

Na, ir paskutinė ateinanti į galvą apraiška – konteksto pajauta. Kai buvę apribojimai pašalinti ir ties tuo nesustojama, kai priešybės apjungiamos, kažkam gali pakvipti šizofrenija – asmenybės susidvejinimu ar net daugybiškumu. Tačiau išmintis slypi gebėjime elgtis kontekstualiai, kad būtų pasiektas balansas ir darna. Netgi krikščioniška maldelė „Dieve, duok man jėgų susitaikyti su tuo, ko negaliu pakeisti; drąsos keisti tai, ką galiu pakeisti, ir išminties šį skirtumą pajusti“ suponuoja galimybę viename suderinti dvi, iš pirmo žvilgsnio priešingo poliariškumo galimybes – susitaikymą/nuolankumą ir drąsą/aktyvų veikimą, tačiau virš jų iškelia išmintį – pajautą, kokia strategijatinkamiausia konkrečiu atveju.

Man rodos, kad visi šie penki išminties veidai puikiai įsipaišo į „jautrumo ir potyrių“ koncepciją, jei jautrumas suvokiamas kaip parajutiminis fiksavimas, virstantis sąmoningumu, o potyrius valdome patys, neleisdami jiems mūsų valdyti. Nors šiandieninė mano išminties samprata turi mažai ką bendro su materiniu požiūriu, kuriame žinios traktuojamos kaip empirinių duomenų ir matematikos rezultatas, vis dėl to išmintingu laikau ir sufijų požiūrį, kad „Bedieviškas pasaulis toks pat paslaptingas, kaip ir tas, kuris yra užpildytas dieviškumu, ir skirtumas tarp jų gali būti žymiai mažesnis, nei jūs įsivaizduojate“.