Tiesą sakant nežinau, kiek laiko veikia Nacionalinėje Dailės Galerijoje įsikūrusi „The Gallery“, bet pietavimo trajektorijos kažkodėl šią vietą aplenkdavo. Veltui.
NDG koncepcija ir stilius neabejotinai šią vietą įpareigoja. Ir jinai šį iššūkį atlaiko. Ypač tuo, kaip maistas atrodo lėkštėse. Su pateikimo menu viskas puiku – tikrai negėda atsivesti svečią po susitikimo ar parodos apžiūros.
Imponuoja ir tai, kad vieta sąlyginai rami – pietų metu užimta tik kokia pusė staliukų. Tai gali būti ir atsitiktinumas, ir laikina situacija, bet vis tiek faina, kai gali pabendrauti be didelio šurmulio aplink. Pro vitrininius langus gali paganyti akis į pusnuogį Neries krantą (tai, kad krantinė nėra per stipriai sukultūrinta, irgi laikau privalumu). Logiška, kad kavos atsigėrimui įrengta keletas patogesnių vietų foteliuose su žemesniais staliukais.
Dienos pietų patiekalų pavadinimai skamba įdomiai. Valgome rūkytų paprikų sriubą su kalakutiena bei lašišos užkandį, mano kolega – vištienos kepsnį su grikiais.
Sriubos skonį buvo galima nuspėti – rūkytos paprikos skonis yra absoliučiai dominuojantis ir nieko čia nenustebinsi. Tačiau kalakutienos kubeliai – absoliučiai sausi. Nori nenori peršasi mintis apie vakardienos likučius.
Ne itin skalsi buvo ir prie sriubos bei užkandžio patiekta pilkšva (gal sėlenų?) duona. Ne itin minkšta ir be skonio.
Lašiša patiekta su apelsinais, karamelizuotais eskalopiniais svogūnais, žirnių piurė ir daigais. Pastarieji man gerų jausmų nekelia, nes po Velykų laikiau juos šaldytuve daugiau kaip mėnesį ir jie nė kiek neapvyto – matyt, primaitinti atitinkamais chemikalais. Bet šiaip patiekalas skanus, nei per mažas nei per didelis. Tik kainuoja tiek pat, kiek pagrindinis patiekalas (5 EUR).
Pastarasis gan paprastas, be pretenzijų, vištiena iškepta gerai. Estetiškai pateiktas saugus variantas, prie kurio neprisikabinsi.
Bendroj sumoj dienos pietūs kainavo 7,5 EUR, kas su tokiu patiekimu ir tokioje vietoje man atrodo labai normalu.
Bendrą įspūdį prie žemės traukia Itališko kaino smuklę primenančios languotos staltiesės (na ir kas, kad juodai baltos) ir garsoka foninė muzika – jausmas kaip klubo lounge. Man tokioj aplinkoj norėtųsi kažko mažiau mainstryminio.
Tačiau “Beaujolais Nuveau” šitoj šiuolaikinėj “tavernoj” sutikti norėčiau, tik nežinia, ar tas mano noras išsipildys.
Leave a Reply