Kad ir kaip būtų nepopuliaru, aš mėgstu lietuvišką virtuvę – jei sumoderninta, tuo geriau. Taigi apsilankyti „Sauloj“ buvo gerokai smalsu.

Vieta konceptui puikiai tinkama – jaukus, skliautuotas rūsys prie Rotušės, kuriame kažkada veikė Mažoji ir Pirklių gildijos. Interjere – akiai malonus tradicijų ir modernumo derinys.

Meniu surašytas pagal kilmę – iš kokio Lietuvos ūkio kilę produktai. Kadangi nenorėjau šv. kopūstų sriubos iš dienos pietų pasiūlymo, paėmiau „Pusiau trintus šaltibarščius“. Greta jų dienos pietums siūlytą silkės ir lašišos tartarą (būkim gi lietuviai ir sakykim kapotinis) grietinės ir šviežių bazilikų kremu bei bulvių čipsais (traškučiais:)

Baldai ir padavėjų prijuostės – lietuvių dizainerių kūriniai, ko nepasakysi apie indus, nors tikrai yra iš ko mūsuose rinktis – na, bet esami dera prie bendro stiliaus, to neprikiši.

Kodėl šaltibarščiai vadinasi pusiau trinti, neįkirtau, nes vienintelis trintas daiktas buvo salierų piurė, ant kurios patiektos apkeptos bulvės. Meniu minimo kanapių aliejaus neužtikau, bet gal ir pražiopsojau. Garnyras skanus, šaltibarščiai tradiciniai, neskaitant to, kad kiaušinis putpelės –tikėjausi didesnės improvizacijos. Bet porcija rimta – nuo jos jaučiausi soti.

Antras patiekalas atrodė puikiai, tačiau pradėjus ragauti sūrumas gerokai uždominavo. Iš pradžių nustebau lėkštėje radusi keletą vynuogių, bet visgi saldumas pasitarnavo gesinant sūrumą. Mano galva, silkę reiktų pamirkyti, kad nebūtų tokia sūri arba dėti daugiau daržovinio balasto – ten buvo agurkai, pomidorai, raudonieji svogūnai. Gruzdinti bulvių traškučiai tą sūrumą ir svogūnų aštrumą dar labiau išryškino. Taigi man asmeniškai reiktų labiau subalansuoto skonio.

Paskanavau neragautų pelargonijų žiedlapių – nieko gero, kartoki. Kiek pamenu iš vaikystės, man skanios nasturtos:)

Apibendrinus, patyrimas įdomus, matosi pastangos, nors rekomenduot galvą guldydama nedrįsčiau. Sumokėjau 6,5 EUR, taigi kaina labai adekvati. Galbūt reikės dar pabandyti.