Tąkart, kai užėjome į naują prancūzišką bistro „Le BounJour“ Vokiečių g. (vietoj užsidariusio japoniško „Miyako“) ten savo live streaminimą vykdė „Pietų pertrauka“, taigi fotografuoti gilyn į restoraną nesiveržėme. Prisėdome salėje arčiausiai įėjimo, kurioje iš pradžių daugiau nieko ir nebuvo.

Į ant baro stovintį eterinių aliejų garintuvą (jei tai nėra koks spa) žiūriu įtariai – dažniausiai taip bandoma maskuoti nepatrauklius kvapus. Pietų kolegė nieko nepajuto, tai šiuokart nepiktžodžiausiu. Tačiau ji  pastebėjo, kad interjere dominuojanti Delfto stilistikos tekstilė labiau priminė Nyderlandus, nei Prancūziją, bet, tarkime, tiek to.

Nors, kaip minėjau, sėdėjome vienos ir netoli baro, padavėja turėjo puikią galimybę mus stebėti, todėl nustebino priėjusi priimti užsakymo man net nespėjus pažiūrėti į meniu. Kaip žinia, ką tik susitikę žmonės, atsisėdę prie stalo, nepuola iš karto žiūrėti į meniu – apsikeičia bent jau minimaliu small talku.

Na, bet mąstyti nebuvo ką – išsirinkti iš 3 pozicijų dienos pietų meniu (neskaitant gėrimo ir deserto),  nėra sunku. Aš pasirinkau kreminę daržovių sriubą bei salotas su keptomis cukinijomis ir baklažanais, kolegė – šviežiais spaustas sultis ir Kijevo kotletą. Nors aš esu pastarojo mėgėja (kartą per metus valgydavau „Neringoje“), prancūziško stiliaus bistro jo rinktis nenorėjau.

Matyt, restorano virtuvė (ir/ar administracija) nusprendė, kad tai bus užtikrintas šūvis į mūsiškių skrandį, taigi šio dienos firminio patiekalo anonsas buvo išdidžiai užrašytas ant medinės lentos prie įėjimo į restoraną.

Aš gavau sriubą, kolegė dar tikėjosi sulaukti sulčių, kurių paprašė prieš pagrindinį patiekalą. Sriuba buvo gero skonio, tačiau nei juo, nei pateikimu neypatinga – tokios pavalgysi visur ir namie taip pat. Tą patį galima būtų pasakyti ir apie kitus du patiekalus. Keptos daržovės salotose buvo šiltos – tas gerai, tačiau variantas su žaliomis salotomis, vynuoginiais pomidorais ir alyvuogėmis absoliučiai paprastas. Kijevo kotletas buvo normalus, jokios išmonės pateikime – tik skrudintos bulvytės ir morkų salotos.

Tai buvo normalus, pakankamai skanus maistas, tačiau toks įprastas, kad paliko šią įstaigą visiškai be veido. Tačiau pasižiūrėjus į čekį, supranti, kad gal ir nereikia daugiau norėti – sriuba + salotos – 5 EUR, lygiai tiek pat – Kijevo kotletas su garnyru. Tiesą sakant, pastaruoju metu neteko valgyti vietoje, kur dienos pietūs kainuotų tiek mažai. Mums besėdint, atėjo dar keletas lankytojų – beje, žinomi veidai, bet ne iš šoubizo.

Tiesa, įspūdį paliko aptarnavimas – sultis padavėja taip ir pamiršo, gal dėl to, kad palinkus už baro su kolegėmis žiūrėjo video įrašą. Šioj vietoj reikia pasakyti, kad būna labai geras aptarnavimas, kuris suteikia papildomą vertę, būna neutralus ir veik nepastebimas, kuris tiesiog procesą padaro sklandžiu ir būna nesu(si)pratimas, dėl kurio jautiesi nejaukiai (akward). Tai čia, deja, buvo arčiau trečiojo varianto.