Neslėpsiu, kad aplankyti „Kaskasakė“ paskatino 15min.lt straipsnis. Nuėjom, kai pagrindinis pietų srautas buvo išsekęs – prieš mus užsakymo laukė trijų žmonių kompanija.

Aš iš karto pasirašiau siūlomam dienos pietų meniu, o kolegė rinkosi iš meniu, kuriame buvo tamarizushi, summer rollsų (kurie, kaip suprantu nuo spring rollsų skiriasi tuo, kad nėra gruzdinami), donburi ir dar kelių patiekalų. Pasirinkimas krito ant pastarojo – dubens ryžių su tunu.

Pirmas patiekalas – miso sriuba – patiekiamas plastikiniame indelyje. Na, nemėgstu aš plastiko indų, nors užmušk, kaip ir kavos iš kartoninių puodelių. Skonis – sakyčiau, visiškai įprastas. Dumblių lapeliai didoki, į šaukštą netelpa, sultinys taškosi, servetėlių nei ant prekystalio, nei ant stalo nėra – užmatau tik kaimynėje parduotuvėje.

Besikalbant baigiu sriubą, kolegės patiekalo dar reik luktelėti – dairomės į atvirą virtuvę, kol pagaliau atneša. Tunas simple as that – na, toks, kaip gimęs, be jokio marinato. Kolegei pasirodė keista, kad morkos šiltos. Be to, jos teigimu, porcija didesnė nei „Kamikadzės“, bet skoniu neprilygsta.

foto:  kairėje – “Kamikadzės” dubenys, dešinėje – “Kaskasakė”

Aš nesu didelė šio patiekalo gerbėja nuo to karto, kai valgiau donburi išgirtoje „Kamikadzėje“ – ryžių man per daug, lengvai termiškai apdorota lašiša pasirodė prėska, visam tam bliūdui labiausiai trūko skonio. Kolegės tąkart valgytas variantas su marinuotu tunu ir avokadu buvo geresnis.

Bet grįžkime prie „Kaskasakė“. Mano dienos patiekalas – kepti batatų makaronai su krevetėmis ir daržovėmis – užtrunka ilgiau, nei norėčiau laukti. Prie prekystalio niekas nestovi, taigi prieinu  – viskas virtuvėje paruošta, bet kaži ko laukia.

Patiekalas skanus, nors nežinant iš ko tie makaronai, sunku būtų pasakyti, šiek tiek aštrus, krevetės smulkios, bet jų tikrai nemažai. Abu antrieji patiekalai patiekiami jau nebe vienkartiniuose, o pakankamai stilinguose dubenyse.

Dienos kompleksas kainavo 5,5 EUR, kas šiandien tikrai yra patraukli kaina. 6,5 EUR už eilinio skonio donburi – man atrodo pernelyg. Vis tiek tai yra absoliučiai paprastas ir greitai paruošiamas maistas.

„Kamikadzėj“ kainos panašios –  tik tiek, kad ten maistą turi rezervuoti – gal kiek įpareigoja, bet leidžia gaminti su mažiau atliekų.

Apibendrinus, gal kažkam Vilniuj ir trūksta egzotinio maisto restoranų, bet tikrai ne man. Grįžtu kiek apsunkusi ir galvodama, kad vasarą nėra nieko geriau už paprastą lietuvišką maistą: juodą duoną, sviestą, varškės sūrį, rūkytą žuvį, agurką, bulvę, kastinį.  Minimum išmonės – tiesiog šviežia.