Kai pamačiau, kad vietoj „šimtą metų“ veikusios optikos Gedimino pr., žinomos dėl dobermano skulptūros prie durų, atsidarys maitinimo įstaiga, nudžiugau. „Pagaliau“, – pagalvojau, nes dar būdama studentė svajojau, kaip kasdien, penktą valandą po darbo terasoj ten gersiu kapučiną.
Iš tiesų, ta vieta per du aukštus ir plokščiu stogu visada buvo tinkamesnė maitinimo įstaigai nei parduotuvei. Taigi pirmiausia nustebau, kai sužinojau, kad ši vieta terasos neturės.
Antras nustebimas ištiko, kad „Habit“ pasivadinusi įstaiga, pretenduojanti tapti įprotine lokacija, nesiruošia turėti dienos pietų – meniu keisis gal kartą į sezoną. Po kokios savaitės persigalvojo ir FB paskelbė, kad dienos pietūs vis dėlto bus.
Pirmas kartas, kai užėjau tik apsižiūrėti, paliko keistą įspūdį. Paklaustas, kas vadovauja virtuvei, personalas negalėjo pasakyti šefo vardo ir pavardės. Aš palaukiau, kol nuėjo sužinot. Grįžusi mergaitė informavo, kad šefas vadovavo „Michelin“ žvaigždute įvertintam restoranui užsienyje. Pavardės jums nesakysiu, tegu personalas pasitreniruoja. Dar pasakė, kad virtuvė molekulinė… Rimtai? 2017, o ne 1997 ar bent jau 2007?
Klausimo, kas yra gan gausiai eksponuojamų paveikslų autorius, nusprendžiau nebeklaust.
Atėjus dienos pietų, personalas buvo kitas, bet įspūdis tas pats. Matėsi pastangos būti paslaugiems, bet jos kažkokios pritemptos, keliančios nemalonų jausmą.
Pasiūlymas viršutinius rūbus pasikabinti antram aukšte man nepasirodė neadekvatus, taigi lietpaltį numečiau ant palangės. Jei būčiau buvus ne su kašmyrine suknele, būčiau sušalus, nes ar nuo lango, ar nuo durų jautėsi kažkoks šaltas traukimas.
Vos kažkam įžengus pro duris, barmenas skubėdavo pasisveikinti – atstumas iki durų per didelis ir per mažas nuo greta sėdinčių žmonių, kad tai atrodytų kultūringa.
Sriubos tos dienos pietums nebuvo, vietoj jos žalėsių salotos su žemės riešutais ir jaučio žandas. Aišku, kaip be jo – kiekvienas prakutęs šefas turi turėti sous-vidintą ar bent jau ilgai troškintą jaučio žandą, bet džiaugiuosi, kad ne čiobrialiaukė (t.y. užkrūčio liauka), apie kurią esu girdėjusi, bet visiškai netrokštu paragauti.
Įrankius reikia išsitraukti iš stale įmontuoto stalčiuko – na, tarkim, čia tokia Alisos stiliaus staigmena. Bet kadangi šakutė buvo naudota salotoms, tai intencija ten įdėti naują įrankių porą prieš antrą patiekalą buvo akward – pasakėm, kad nesivargintų. Salotos neblogos, bet trūko kažkokio gaivesnio ingrediento.
Jaučio žandas su bulvių koše ir plonyte morkele dėl vaizdo. Aišku dėl vaizdo viskas sudėta į gan mažą dubenėlį aukštais kraštais, kuriame operuoti šakute ir peiliu visiškai nepatogu, nes apatinė plokštuma tiek maža, kad rizikuoji apversti ant šono.
Kaina 7 EUR. Taigi viskas normalu, bet toli gražu ne malonu, ar gerai apgalvota. Dėl maisto būtų galima dar nueiti, bet bendrai jauku nebuvo, taiga nesinori. Bandykit jūsJ Nežinau, gal ten jauni žmonės, kuriems tai pirmas darbas aptarnavimo versle, bet kai eini į tokį socialinį projektą kaip “Mano guru”, taip ir nusiteiki, bet ne į vietą, kuri pretenduoja į fine dining.
noshit
bent jau telefono lesi pries fotkinant nusivalykite… :)
Strelka
Good point:)