Pagalvojus apie šokinėjimą per virvutę, man prieš akis atsistoja Rokis devintam prakaite. Na, bet jis buvo 8 dešimtmety.  O dabar šitas reikalas vėl ant bangos – jei neklystu, 2016 jis tapo olimpine sporto šaka.

Teigiama, kad ši kardio arba HIIT (high intensity interval training) treniruotė degina daugiau kalorijų nei bėgimas, tačiau mažiau kenkia sąnariams ir raiščiams – aišku, jei atliekama teisingai. Be to, stiprina raumenis kaip ir svorių kilnojimas, lavina koordinaciją, balansą, vikrumą.

Kai sužinojau, kad „Aeromix“ kvietimu amerikietis Davidas Staufferis ves „jump rope“, t.y. šokinėjimo per virvutę seminarą fitnesso instruktoriams, pagalvojau, kad bus galima išmokti kažką tokio.

Nes atrodė, kad šokinėjimo basic‘as paprastas – kartais pašokinėdavau namie, teko šiek tiek ir crossfite, ir fitbokse. Taigi norėjau išmokti kažko kiečiau. Naivuolė – seminare teko viską mokytis nuo pradžių – taip, kaip reikia. Nes jei darai kaip papuola, per greitai nusikali, ir menkas iš to malonumas ir, juolab, sveikata.

Taigi pirmai pradžiai reikia pasakyti, kad šokinėjome ne per profesionalią šokdynę, o per įprastą alpinizmo virvę su užrištais mazgais galuose.

Ji gerokai minkštesnė ir sunkesnė už profesionalią, taigi kerta mažiau skaudžiai, bet yra lėtesnė. Beje, šokinėti kuo lėčiau nėra taip lengva, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Pasak trenerio, jei moki šokinėti lėtai, mokėsi ir greitai.

Pirmas blogas įprotis yra mėgėjiškas bandymas išsukinėti šokdynę iš už nugaros –  pasirodo, abi rankas reikia laikyti priekyje ir „daryti begalybę“ liečiant žemę – kai pasiruoši, rankas išskleidi ir šoki. Šis judesys visada naudojamas per pertraukas tarp šuolių. Šis naujas įgūdis įvaldomas ne iš karto.

Kitas momentas, kad nereikia laukti šuolio ir apie jį galvoti – reikia žiūrėti ne po kojom, o tiesiai prieš save ir naudotis periferiniu regėjimu. Šuolis neturi būti aukštas – tik tiek, kad virvė praslystų po pėdomis. Jei šokinėjam kaip drambliai, tai sąnarių apsauga negalioja.

Pats svarbiausias dalykas yra rankos – būtent jos, o ne kojos, priverčia padaryti klaidą arba, atvirkščiai – paverčia šokinėjimą efektyviu. Jos turi būti priglaustos prie šonų, sulenktos 90° kampu ir judinami tik riešai. Kai tik rankos atsiraukia nuo kūno ir pakyla, taip virvė ir užkliūva.

Kad riešai ir kitos kūno dalys būtų pasiruošę šokinėjimui daromas specialus apšilimas iš 6 elementų – tik paskutiniame iš jų yra realus šuolis per virvę, visi kiti – tai įvairių tipų virvės sukimas, kad normaliai apšiltų rankos.

Patys šuoliai gali būti kuo įvairiausių tipų ir jungiami įvairaus intensyvumo ir netgi choreografines sekas. Be to, su virve galima atlikti bent 10 skirtingų pratimų raumenų stiprinimui, 4 pratimus vikrumui didinti, treniruotis porose bei grupėse.

Gaila, kad mokslams su virve negalėjau paskirti visos dienos, taigi teks išminties toliau semtis youtube. Beje, šokdynė yra geras dalykas ir dėl to, kad kainuoja „kapeikas“, jai netrukdo blogas oras ir nereikia jokių gymų abonementų.

Pastaruoju metu man norisi tokio sporto, kuris turėtų kuo mažiau apribojimų, nes visi jie, pradiniam entuziazmui atslūgus, pradeda veikti demotyvuojančiai. Taigi šokdynė yra toks paprastas dalykas, bet profiškai įvaldyti nėra taip jau paprasta.