Paprastas kovo ketvirtadienis, 11 val., ir aš sėdžiu netikėtinoje vietoje – sode su visais angliškos arbatėlės atributais baltai mėlynam ispaniškam kurorte.

Kažkada galvojau, kad puoštis yra banalu, tačiau dabar esu apsirengus „apgalvotai“ (kas man yra tiesiog antonimas žodžiui „atmestinai“): ant viršugalvio „ausytėmis“ surišta juodai-balta skarelė, koralų rausvumo sijonas, juodas, susagstomas megztukas ir balti marškinėliai su užrašu „L‘attitude c‘est tout“. Esu vienintelė klientė kavinėje, pavadintoje „Her ladyship‘s Secret Garden“, kuriame švenčiu savo laisvę būti tokia moterimi, kokia noriu būti.

Tai įrašas iš mano morning pages, kuriuos išvykoje į Ispaniją pildžiau gerokai dažniau nei įprastai – ne tik rytais, bet ir popietėmis ar vakarais – kada tik norėjosi. Man buvo įdomu stebėti save namų šeimininkės vaidmenyje, nuo kurio aš – skirtingai nei dauguma  – per atostogas ne bėgu, o sąmoningai renkuosi.

Būti namų šeimininke – tiesa, ne tradicine – be vaikų ir be sutuoktinio – šiandien man yra ne gėda, o prabanga. Kaip tuomet pasižymėjau užrašuose, man tai #atostogosnuotroškimų, ir galimybė pasimėgauti moteriško būvio privalumais. Nesikabinant prie sąvokų ir konkrečių įvaizdžių, moteriškumas man yra energija, kuri laukia ir priima, t.y. sukuria erdvę manifestuojančiai ir struktūruojančiai vyriškai energijai. Ir šito dalyko man teko mokytis iš savo pačios klaidų, kadangi įgalinančio moteriškumo pavyzdžio iš vaikystės neturėjau.

Negaliu sakyti, kad šis kartas Ispanijoje, kai 14 dienų gyvenau namų šeimininkės ritmu, man apskirtai pirmas, tačiau pirmas toks, kai nusistovėjo tokia rutina ir suvokiau, jog neturėti ambicijų (t.y. nustoti įrodinėti savo pranašumą) man yra visiškai priimtina.

Paprastai į Ispaniją važiuojam ankstyvą pavasarį, kuomet vyriškiui reikia „susirinkti bazę“, t.y. įgauti sportinę formą, kol mūsuose oro sąlygos dar nepalankios. Iš esmės tai yra treniruočių stovykla, kurioje aš važiuoju – kaip sakau – ant supporto: gaminti valgyti ir masažuoti raumenis.

Ankstesniais metais vis kažkas važiuodavo kartu, tad apsipirkimas ir maisto gaminimas kartais buvo su niuansais – kažkas kažką mėgsta/nori, kažko nemėgsta/nenori ir pan. Esame bandę variantą ir be virtuvės – su įskaičiuotais pusryčiais, bet man tai nebuvo joks privalumas. Taigi šio karto išskirtinumas tas, kad išsinuomotame apartamente su virtuve gyvenom tik dviese.

Nusiteikdama savo funkcijoms, visada prieš kelionę pasižiūriu, kur yra artimiausias prekybos centras ir susirašau kažkiek vietų valgymui ne namuose. Ką galima pamatyti toje vietovėje, man dažniausiai iš anksto nerūpi –  seniai nebežymiu „check“ ties must see vietomis.  Apskritai, iš patirties darau išvadą, kad man patinka ne pačiai judėti, o stebėti, kaip gyvenimas juda aplink mane.

Rutina tokiose „sporto stovyklose“ paprasta: atsikėlus jis į vonią, aš ruošti pusryčių; pavalgom, jis išmina, tada aš vonioj galiu užtrukti kiek noriu, po to išeinu į pasimatymą su savo laiku – sėdinėju krantinėje su užrašais, vaikščioju po miestelį, pasideginu pliaže; grįžusi gaminu pietus, pavalgom, popiečio valandėlę skiriam miegui; jis išmina, aš tvarkausi ir ruošiu vakarienę; ji grįžta, pavalgome, einame į parduotuvę produktų; grįžę vakarojame kas kaip – kas dirba, kas skaito, rašo. Ir taip 12 dienų, su nedideliais nukrypimais.

Man patinka leisti laiką vienai – nėra jokių kompromisų dėl to,  kokia kryptimi ar kokiu greičiu eiti, kur sustoti, ką fotografuoti ar pirkti ir ko ne. Man rodos, retas atvejis, kai vyro ir moters vaibas sutampa, todėl abiems sveika turėti savo erdvės ir laiko, kuomet gali būti savo asmeniniamritme. Nes būnant kartu visur ir visada, kompromisas neišvengiamas, ir tos mažos įtampos su nuoskaudos poskoniu linkę kauptis.

Savo laiku mano tempas sulėtėja, man patinka stebėti aplinką, savo būsenas, mąstyti, žymėtis pastabas, atsiduoti impulsams, būti be plano. Tomis dienomis pasižymėjau, kad išvyka yra iškritimas iš konteksto – galimybė veikti inertiškai – tai erdvė be praeities ir ateities. Ir būtent laikinumas leidžia geriausiai pačiupinėti dabartį. Tuo metu skaičiau knygą, kuri apskritai griauna įprastą pasaulėvoką – imi gyventi tarsi sapnuodamas.

Taigi maisto gaminimas triskart per dieną (su indų plovimu, žinoma:) man buvo savaime suprantama, ir netgi maloni dienos struktūravimo priemonė. Valgyti out nėjome nei karto – tiesiog neatrodė, kad verta. Ne pirmą kartą Ispanijoj ir kompleksas, koks blogas tas lietuviškas maistas, seniai išaugtas.  Taigi valgėm ne tik paella ir visokius kalmarus su aštunkojais, bet ir baltą mišrainę, ir kotletus.  Maiste apskritai nebeieškau naujų ar įspūdingų skonių, man jis yra apie energijos mainus.

Apie energijos mainus yra ir vyriška bei moteriška rolės – rūpinimasis vienas kitu iš savo resurso. Tai nėra apie kažko (ne)mokėjimą ar (ne)galėjimą – tai pritarimas prigimties skirtumams, kuriuos taip stengiasi paneigti kultūralistų judėjimas (nes tai, jų manymu, yra automatinis pagrindas teisinei ar socialinei nelygybei).

Man skirtingumas yra pagrindas darniems mainams, į kuriuos kiekvienas ateiname ne su ambicijomis, o su geranoriškumu ir pagarba kitokiam nei aš. Ir man neatrodo, kad pa(si)tarnauti vyrui yra moters nu(si)vertinimas – plačiau apie tai Ryto arbatėlė slaptame moterystės sode.

Lengva būtų mane apkaltinti feministinių idealų išdavimu, jei nebūčiau išauklėta sovietiniais laikais, kuomet lyčių lygybė ne tik buvo įgyvendinta, bet ir pasirodė gan atgrasiomis „kolūkietės“, „partinės aktyvistės“ ar panašiomis grimasomis. Aš turėjau visas galimybes būti #mergaitemaištininke ar taip vadinama #tomboy, ir nieko tame blogo nematau. Tačiau mergaitėms ateina laikas suaugti ir suprasti, kad tie, kurie viską gali ir nori daryti patys bei analogiškai galvoja apie kitus, dažniausiai lieka vieni (kartais net fiziškai priklausydami šeimos struktūrai).

Kalbant apie tradicinę moters rolę (kurią UK uždraudė naudoti reklamose), manau, kad laisvas laisvės nepasigenda (kaip „Suklusimuose“ sako V.Daujotytė). Todėl mėgstu paprovokuoti – pavyzdžiui, vakarėlyje, kurio 80% dalyvių sudaro jauni vyrai su itin aukštu intelektu iš kompiuterių mokslo srities, prisistatau kaip namų šeimininkė ir perklausiu „tai apie ką dabar kalbėsimės?“.

Aišku, jie iš netikėtumo sutrinka (gi visos normalios moterys daro karjerą), bet po to aptinka, kad su pokalbiu nėra jokių bėdų – jei nepražiopsojai eilės, kur dievas instaliavo į smegenis humoro programas, dažniausiai pakanka kelių saviironiškų smartass replikų, kad pokalbis iš eilinio taptų smagiu. O turint galvoje, kad žmonėms dažniausiai įdomu ne apie kitus sužinot, o apie savo pasiekimus papasakoti, specifinių sričių gerai išmanyti nereikia – tik būti girdėjus varpus skambinant, pasitelkti smalsumą ir nuoširdžiai paklausinėt. Tokiu būdu ir namų šeimininkė gali „susirinkti bazę“J