Šiais visuotinio ekshibicionizmo laikais, kai turime galimybę visokiuose tinkluose stebėti kaip kas gyvena, ne taip jau retai pajuntam susižavėjimą ar net pavydą dėl svetimo gyvenimo stiliaus. Ne gyvenimo būdo, bet būtent tos išorinės stilistikos, kuri gyvenimo būdo žvaigždėmis paverčia paprastus žmones, niekada neperžengusius profesionalios fotostudijos ar tv studijos slenksčio.

Seniau žvaigždžių gyvenimas buvo vadinamas glianciniu (aliuzija į žurnalus blizgiais viršeliais), bet dabar jau turėtų vadintis „tinted“.

Baltai pilki interjerai, apgalvotai sukaišytas maistas lėkštėje, nišinių gamintojų sukurti natūralių audinių ir žemės spalvų drabužiai – viskas suderinta iki menkiausios detalės. Neabejoju, kad ima atrodyti, jog visa stebimųjų kasdienybė yra 100% užpildyta tuo grožiu. Mes irgi norime taip gyvent.

Tačiau viena iš tokių „Instagram“ žvaiždžių Beth Kirby (aka Local Milk) savo interviu sako, kad jos kasdienybė nėra tokia ideali, tačiau juk kasdien savo akimis matome tuos tobulus vaizdus.

Darbas ar priklausomybė?

Noras gražiai gyventi ir kolekcionuoti įspūdžius yra labai žmogiškas, nors pats fiksavimo procesas nori-nenori ištraukia iš akimirką išgyvenančiojo pozicijos ir pastato į stebinčio, vertinančio ir fiksuojančiojo.

Tačiau kartais tai net daroma ne savo reikmėms, o žiūrovams. Nuolatinis stilizavimas, fiksavimas, dalinimasis, pasisekimo vertinimas yra darbas. Jei jis tiesioginis, už kurį mokami pinigai, tai puiku, nes tada jūs dirbate įvaizdžiui, o jis jums.

Bet jei tai tiesiog gyvenimo būdo dalis, aplinkiniams geriausiu atveju tai kelia užslėptą ironišką šypseną, o blogiausiu – atvirą panieką. Ir nieko keisto, kad tai turi priklausomybės požymių. Nes dėmesys veikia narkotizuojančiai – kuo toliau, tuo didesnės dozės norisi, o jo negavus – abstinencijos duobė.

Niveliuojantis grožis

Atrodytų, kad trokštantiems dėmesio viskas aišku, kaip atrodyti/parodyti gyvenimą stiliovai. Bėda tik ta, kad tas stilius, kuris yra madingas, visus baisiai suniveliuoja iki vienodai gražių.

Šimtus kartų kartota, kad madingas anaiptol nėra stilingas. Mada yra saugi, sunorminanti, o stilius yra pareiškimas. Kaip stilingą išskiriame tą, kuris nederina savo identiteto prie aktualios mados konteksto. Ir yra nuoseklus, o ne efektingas epizodas, sukurtas viešam pasirodymui, kur visi kažką vaidina. Ir dar apimantis visus gyvenimo būdo elementus – nuo drabužių, interjero, transporto priemonės iki klausomos muzikos, skaitomų knygų ar dantų šepetuko.

Ir iš tiesų tai nėra sprendimas – ar likti saugiai madingam, nes nori visiems pa/į-tikt, ar rinktis kontrastą ir riziką – būti ne tiek gražiu, kiek įdomiu.  Žmonės labai retai savo noru renkasi nesaugų kelią – taip būna tais atvejais, kai per didelis diskomfortas būti ne savame kailyje.

Svarbos iliuzija

Besijaučiantys savo kailyje patogiai gali sau leisti nebūti nei madingi, nei stilingi. Ne išoriniai atributai leidžia jiems suspindėti. Jie patys spindi taip, kad viskas prie ko prisiliečia, savaime nušvinta.

Būna tokių gamtos apdovanotų žmonių, kurie, rodos, to nesupranta. Tie, kurių nepalepino, sąmoningai ar nesąmoningai dangstosi – madomis, ar stiliumi – kaip kam reikia ir gaunasi.

Tačiau tos iliuzijos palaikymas kainuoja pastangas – sėkmingieji tarsi gyvi eksponatai, kad tai atsiperka ir dar šiam gyvenime. Tačiau tai antrinė iliuzija – kad tai, ko norime, yra svarbu.

Bet būkim pasiruošę paradoksaliam apsivertimui. „Tai, ką ego laiko tvirtumu, yra silpnumas. Priešinimasis yra silpnumas ir baimė, užsidėjusi tvirtybės kaukę. Tai, ką ego laiko silpnumu, yra jūsų gryna Esatis“, – rašo universalų dvasingumą atstovaujantis Eckhart Tolle knygoje „Akimirkos jėga“.

Lygiai tą patį teigia kontempliatyvusis katalikų vienuolis Thomas Merton: „Mūsų tikrovė, mūsų tikrasis „aš“, slypi ten, kas mums atrodo niekumas ir tuštumas. Kokie mes nesame, atrodo tikra, kokie esame, atrodo netikra“.