Peržiūrėjusi filmą „Perfetti sconosciuti“ (liet. Tobuli nepažįstamieji) norėjau parašyti apie tai, kad jei žinotume, ką slepia tie, su kuriais draugaujame/gyvename, tikėtina, kad su jais nedraugautume/negyventume. Nes kaip bežiūrėtume, žmogus, su kuriuo esame poroje, yra kaip mėnulis – mes matome/mums rodoma tik viena jo pusė. Taigi kai netikėtai susidaro aplinkybės, leidžiančios užmesti akį į tą kitą pusę, dažnai nustembam, tarsi tai būtų visai kitas žmogus, ir kad jo santykis su mumis yra kiek kitoks, nei įsivaizdavome.

Kaip sako belgė psichoterapeutė Esther Perel, priklausomai nuo to, ką suprantame kaip neištikimybę (ar tai lytiniai santykiai, ar slaptas bendravimas pažinčių tinkluose), jos procentas svyruoja nuo 25 iki 75 proc. Taigi galima nusiteikti, jog tikimybė, kad jūsų partneris turi draugų ar reikalų, apie kuriuos nelabai norėtų prisipažinti, yra labai didelė.

Dėl patogaus susietumo socialiniais tinklais, per kuriuos galima susirasti visas senas meiles ir sukontaktuoti su naujai pastebėtomis, šiandien lengviau nei bet kada užmegzti romaną. Ir kartu didelė tikimybė būti demaskuotam.

Mūsų emocinis pasirengimas tokiems reikalams neabejotinai nespėja su technologine revoliucija – jei seniau žmona galėdavo užuosti ant vyro svetimų kvepalų kvapą ar kišenėj rasti kokį kompromituojantį įrodymą, tai šiandien prieš akis gali išsiskleisti visa įvykių chronologija bei detalus jos turinys.

Tikrinti ar ne?

Yra žmonių, kurie mano, kad tikrinti sveika visada – ir statistika visgi jų pusėje. Tačiau lygiai taip pat yra žmonių, kurie to nedaro iš principo, nes bijo susidurti su gyvenimą keičiančiais faktais – nežinau, ir galvos neskauda. Vis dėlto slaviška liaudies išmintis sako – pasitikėk, bet tikrink – tai ypač taikytina tais atvejais, kai intuicija ima mėtyti alertus, kad kažkas ne taip, ir nekreipti dėmesio, laikantis nesikišimo principų, tampa sunku. Beje, kai paaiškėja tiesa, savigrauža, kad ignoravai pasąmonės signalus, būna didesnė nei tuomet, kai kažkas įvyksta „iš giedro dangaus.“

Vargu ar kas šiais laikais turi iliuzijų, kad įmanoma domėtis tik vienu partneriu ir būti vieninteliu geidžiamuoju, arba, kad flirtas už poros ribų nevyksta. Tačiau ribas, kiek toleruojame, nusistatome individualiai. Ir, nors logiška būtų galvoti, kad nedarai to, su kuo nenorėtum pats susidurti, vis dėlto, klausimas, ar ribos, taikomos sau ir partneriui taip jau idealiai sutampa.

Klausimas ir kuo skiriasi ištikimybės ribos santykiuose ir santuokoje. Ir nors labai daug moderniųjų piliečių, nesureikšminančių spaudo, skirtumo tarp šiaip santykių ir santuokos nebedaro, tačiau vis dėlto tai ne santykius pakelia iki santuokos lygio, o santuoką nuleidžia iki šiaip santykių, kur, jei bus blogai – išsiskirsi ir viskas.

Lyčių skirtumai

Beje, sugyvenimą vyrai ir moterys vertina šiek tiek skirtingai – vyrai tokius santykius linkę traktuoti kaip pusiau tuščią stiklinę, o moterys kaip pusiau pilną. Taigi tikėtina, kad skiriasi ir požiūris į naujus kontaktus, turinčius potencialą peržengti draugystės ribas – moterys paprastai tame save riboja daugiau, nei vyrai. Evoliucinė psichologija tai aiškina paprastai – vyrai  fiziologiškai turi daugiau apvaisinimo galimybių, o moterų jos labai ribotos.

Tačiau teisių lygybė, apsisaugojimo priemonių prieinamumas ir kultūrinės normos, skatinančios ignoruoti lyčių skirtumus, skatina moteris aktyviai naudotis vyriškomis privilegijomis. Jei vyrų neištikimybės atvejų procentas pakankamai stabilus, tai moterų radikaliai išaugo ir gal tik kokiais 5 proc. atsilieka nuo vyrų.

Pasak evoliucinio psichologo Satoshi Kanazawa, iš prieinamų duomenų galima daryti išvadą, kad intelektualūs žmonės  – ir vyrai, ir moterys yra labiau linkę į meilės nuotykius.

Vis dėl to, kad nereiškia, kad intelektas tiesiogiai skatina neištikimybę. Pasak S.Kanazawos, intelektas koreliuoja su aukštu ūgiu ir fiziniu patrauklumu, taip pat išsilavinimu bei finansine padėtim. Tokie faktoriai, kaip fizinis patrauklumas ir finansinė nepriklausomybė neabejotinai didina potencialių kontaktų skaičių bei leidžia mažiau bijoti demaskavimo pasekmių.

Reakcijos ir pasekmės

Reakcijos į neištikimu laikomo elgesiopasireiškimus irgi skirtingos. Emocinio skausmo skalė priklauso nuo daugelio faktorių, tačiau ne visoms poroms neištikimybė yra tiesioginis kelias ten, iš kur nebegrįžtama. Daliai jų tai gali būti skausmingas postūmis vystyti santykius ir pereiti į aukštesnę lygą.

Tačiau gebėjimas suvaldyti emocijas, kylančias „reptilinėse“ smegenų dalyse labai priklauso nuo to, kiek ištreniruotas sąmoningumo raumuo. Kuomet gali paklausti kokios priežastys, kokios aplinkybės, kontekstas, kokias išvadas iš viso to galima padaryti. Ir dargi visa tai pamatyti (įsijausti) ne tik iš savo, bet ir parterio pozicijos – ir tai galioja ne tik formaliam kaltininkui.

Tačiau šioj vietoj romantiška meilė greičiausiai pasiduos. Taip pat jei nuo seno brendo nepasitenkinimas partneriu, laukiant tik preteksto skyryboms. Išgyvens tik meilė, peržengianti lytiškumu nuspalvintus moterų-vyrų santykius. Būtent tai yra kita lyga. Kai myli tiek, kad paleidi, jei žmogui geriau ne su tavim. Kai neutralizuojama rūgštis, virstanti kaltinimais, savigrauža ir beveik nepataisomai sudraskanti buvusį artumą.

Augimo faktorius

Iš praktikos žinau, kad tai įmanoma. Kai skausmas – ne priežastis nesikalbėti. Kai imi tai daryti nuoširdžiai ir sulauki to paties. Kai supranti, kad įsimylėjimo suvaldyti neįmanoma, kad, jei taip atsitiko, bent vienai pusei buvę santykiai jau išsemti ir abipusio balanso nebebus. Tačiau tai, kas buvo, tam tikra prasme liks – bent jau patirties, kuri integravosi į tavo asmenybę, pavidalu.

Kai pradedi jausti, kad praradęs įgijai. Viena vertus suvokimą, kad santykiai nė su vienu žmogum negali atstoti santykių su Aukštesniąja jėga. Nes būtent jos globą pradedi jausti netekęs to, kam buvai atsidavęs ir pasitikėjai labiausiai.

Kita vertus, netekęs vienos galimybės, įgijai visas kitas – pasukęs kitu keliu partneris paliko tave galimybių lauke. Ir būti toje ateities akivaizdoje jaudina net labiau, nei žinoma ir jau pasirinkta galimybė. Dabar vėl viskas priklauso tik nuo tavęs  – o, tiksliau, jėgos, tave mylinčios labiau nei tu pats.

Belaukiant neištikimybės

Žmogaus natūra linkusi užsiimti prevencija ir rizikos valdymu. Prieš penketą metų pasirodė tyrimų, kad dėl neištikimybės kaltas oksitocinas, vadinamas prieraišumo hormonu. Vis dėlto vėlesni tyrimai parodė, kad genetiškai determinuotas oksitocino ir vazopresino hormonų receptorių jautrumas labiau pasireiškia moterims nei vyrams – pastaruosius vis dėlto labiau veikia rizikuoti skatinantys testosteronas ir kortizolis.

Iš tiesų patogu kaip pateisinimu remtis fiziologija, tačiau reikia žinoti, kad šiandien egzistuoja epigenetikos mokslas, kuris aiškinasi, kodėl vieni genai aktyvuojasi, o kiti lieka pasyvūs visą gyvenimą. Dėl to gyvenimo būdo (elgesio), emocinio fono ir panašių faktorių nebegalima ignoruoti, kaip neturinčių įtakos.

Tačiau vietoj to, kad bandytume kontroliuoti partnerio norą nusidėti, turėtume prisiminti, kad galutinį sprendimą dėl lytinio akto (bent jau civilizuotose visuomenėse) priima ne vyrai, o moterys – tą akcentuoja ir evoliucinis psichologas S.Kanazawa. Taigi klausimas, kurios gali mesti akmenį į kitas, nes jų istorijose nebuvo nė vieno vedusio vyro?

Apskritai neištikimybė nebūtų tokia problema, jei santuoka iš utilitarinio susitarimo nebūtų virtusi romantine sąjunga. Nes, gyvenant pirmojoje, tenkinti aistrą nuošalyje buvo logiška. Tuo tarpu susituokus iš aistringos meilės, neištikimybė iš esmės reiškia tokios sąjungos išardymą.

Žodžiu, besilaisvindami iš tradicijų, prigyvenome tokią painiavą, kad paprasčiausias sprendimas atrodo „galvoti paprasčiau“, o tai yra elgtis be skrupulų. Vis dėlto naujoji laisvės vėliava su laiku pasens ir laive prasidės maištas.