Nieko nenustebinsiu pasakydama, kad Vitos Vilimaitės Lefebvre-Delattre romanas „Kvėpuoti kitais“ įtraukia nuo pirmų puslapių: jei yra muzika, pagal kurią norisi šokti, tai šis tekstas yra toks, kurį skaitant norisi rašyti (net jei tai – dienoraštis). Tačiau perprasti kodėl ir įvardinti, kur šio kūrinio magija – man nebuvo lengviausia užduotis.

Prasminga buvo išgirsti, kad autorė nebando tradiciškai atriboti savo asmenybės nuo kūrybinio rezultato, nes nematyti jos pačios tekste neįmanoma. Ir tai liečia ne tiek romano turinį, kuris tam tikra dalimi sutampa su autorės biografija, ar tai, ką vadinčiau stiliumi ar charakteriu, kiek  tai, ką  pavadinčiau energetiniu parašu.

Taigi šioje knygoje mane sužavėjo ne tiek literatūrinis braižas, kiek autorės matymas, leidžiantis užfiksuoti subtilias detales, niuansus – praktiškai virpesius. Kadangi tokių procesų, skirtingai nei rašymo meistrystės, nelaikau 100% sąmoningais, tai čia tinkamiausias žodis turbūt būtų įžodinimas. Tai tarsi duotybė – kaip fotojuostelės jautrumas šviesai.

Taigi perskaičius knygą, liko jausmas, kad po išoriniu teksto sluoksniu, kurį formuoja paliestos temos, yra kažkas daugiau, ne iš karto ir ne taip paprastai užčiuopiamo. Kažkas, kas yra rezonanse su mane šiuo metu dominančiais klausimais ir sukuria ypatingą sinergiją su skaitiniu.

Jei reiktų apibrėžti šios knygos temų žemėlapį, sakyčiau, kad jos centre – ryšys. Nors pavadinimas kaip raktinį žodį siūlo autonomijos klausimą, tačiau einant per vaikystės traumų, auklėjimo, kutūrinių skirtumų, priklausymo bendruomenei, prisilietimų stokos, identiteto, praturtinančio vs. patvirtinačio bendravimo potemes, bent jau mano požiūriu, priklausomybės nuo santykių ir fiksacijų aspektas praranda dominuojantį svorį.

Terapinėje kultūroje labai lengva išsibarsčiusią, jautrią iki neurotizmo moterį nurašyti kaip nesveiko elgesio modelio (kurį dar labiau paaštrina kultūrinė kaita) kalinę, reikalingą psichologinės intervencijos. Deja, toks požiūris didelę dalį perfekcionizmo komplekso kamuojamų moterų įsuka į niekada nesibaigiančio savęs tobulinimo ratą.

Todėl man jau seniai imponuoja išlaisvinantis Abraham Maslow požiūris – kad neurotizmas yra tobulo prisitaikymo prie žmogų ištikusių gyvenimo aplinkybių išraiška, ir žiūrint iš tokios perspektyvos knygos heroję galima pamatyti kaip tobulą žmogiškąją natūrą, nuogą pozuojančią rašytojai, o per jos kūrinį – ir mums, skaitytojams.

Taigi po šios knygos mažiausiai norisi psichologinių vertinimų, kodėl herojė nėra laiminga ir išvedžiojimų, kas jai trukdo ir kaip ji galėtų tokia tapti (ech, tas įprotis ieškoti receptų). Priešingai – pažinus šią kitais kvėpuojančią heroję, norisi pagarbinti visas moteris už jų autentišką, genų ir gyvenimiškos patirties suformuotą grožį, nepriklausantį nuo to, kokios išdrikusios ir nevertos jos pačios jaučiasi.

Taigi būčiau linkusi apibendrinti, kad ši knyga man yra tik paliudijimas, kad grožis slypi žiūrinčiojo akyse.